Kai šakos, pilnos rudens,
Priglaus pavargusį vėją,
Kai pievose žiedas sužvarbs –
Iš tamsybių ateik tu tyliai,
Paliesk mano kūną rasa,
Nuprauski ja mano sielą.
Vėjų rožę nuskinki, prašau –
Man sunku vienai liūdėti.
Pilki debesys vaikšto po dangų,
Sėja lietų, jau nebe šiltą –
Prasidėjo rudens darganos;
Ateik nakčia ilgesio tiltu:
Padovanosiu liepų kvapą,
Išsaugojau jį iš mūsų vasaros,
Žibuoklių žydėjimu tave papuošiu
Meilė nedingo – ilgesiu tapo.
Niekada tavęs nepamiršiu –
Kas rytą ieškosiu Aušros,
Kurią palikom prie Laumių medžio.