Vienuoliktas skyrius. Praeities paslaptys

Arela susigūžė nuo kameroje tvyrančio šalčio ir pažvelgė į besitęsiantį koridorių už grotų, bet jame išryškėjo tik neaiškūs kontūrai ir netoliese vaikščiojančių sargybinių šešėliai. Kažkur pašonėje pro mažą langelį skverbėsi deglų šviesa, įrodanti, jog čia vis dar egzistuoja gyvybė, tačiau ir ji netrukus užgeso, palikdamas Arelą beviltiškai žiūrėti į tamsą ir tikėtis greitai pasirodančios pagalbos. Praėjo jau beveik para, kai ji čia kalėjo, Eliza tikrai turėjo pastebėti, kad ji dingusi, abejojo, ar nesuprastų, kas prie to prikišo nagus. O pats Tasdaras pas ją taip ir nepasirodė, sėdamas tik dar didesnę baimę, kad galbūt vietoj jos kenčia kas nors kitas, galbūt Ravena arba Rebeka, nors ji ir nebuvo tikra, ar Raveną jau pavyko sugauti. Niekas nesiteikė jai pasakyti, o tai tik dar labiau ją gniuždė.

Arela pakilo nuo lovos, prikabintos prie lubų surūdijusiomis grandinėmis, ir dairydamasi mėgino rasti bent menkiausią išeitį pasprukti. Ją supo tik tuščios kameros, o vienoje iš jų pro lubas lašnojo vanduo ir telkėsi į balą ant grindų. Moteris jautėsi apmaudžiai vien prisiminus, kaip neapdairiai pasielgė ir paliko savo dukteris likimo valiai, juk buvo kilusi iš pačios Fantazijos, kaip galėjo taip žemai pulti? Net jei dalies savo galių šiuo metu ir neįstengė atblokuoti, turėjo mokėti geriau, turėjo parodyti Tasdarui, kad nėra tokia silpna, kaip jam atrodė. Tačiau kaip tai padaryti, kai nesugebėjo net pažvelgti jam į akis, nes žinojo, kad vis tiek turės pasiduoti?

Staiga dėmesį atkreipė šlamesys kažkur koridoriaus gale, ir išsigandusi Arela pakėlė galvą, manydama, jog pasirodė Melburnas arba Tasdaras. Artėjant žingsniams, tamsoje išryškėjo net keli siluetai. Žvelgdama baimės kupinomis akimis, moteris bandė suprasti, kas čia per lankytojai, ir atpažino du sargybinius, tempiančius į priekį kažką, kas tikriausiai buvo kalinys. Priešingai nei pačių sargybinių, jo žingsniai atrodė netvirti, galva žemai nunarinta, o veidą dengė nukarę tamsūs plaukai. Kai jie pagaliau priartėjo prie kameros, Arelos širdis sutuksėjo iš jaudulio.

– Gordonai? – iš netikėtumo net sustingo ji.

Išgirdęs pažįstamą balsą, jis pakėlė galvą ir suraukė antakius, tarsi bandydamas suvokti, kas tiksliai jį kviečia, ir tą akimirką jo akys susitiko su Arelos. Sargybiniai atrakino tą kamerą, kurioje lašnojo vanduo, įstūmė kalinį į vidų ir vėl ją užrakinę greitai pasišalino. Arela nedelsdama puolė prie grotų, jungiančių jų abiejų kameras, tvirtai sugriebdama virbus, o Gordonas tarytum atgijęs padarė tą patį. Drebančios iš jaudulio rankos klaidžiojo po kiekvieną jo kūno lopinėlį, nuo veido ir kaklo iki pečių, lyg tokiu būdu ji norėtų įsitikinti, kad čia tikrai jis, juk galbūt tai tik sapnas ir po akimirkos jis išnyks kaip miražas.

– Arela, viskas gerai, aš sveikas, – savo rūpestingu, iki skausmo išsiilgtu balsu prakalbo Gordonas ir pakėlė jos rankas sau prie veido, švelnios lūpos vos vos palietė gležnus jos pirštus.

– Aš... aš maniau, kad tu miręs... – sukūkčiojo Arela, nebeįstengdama sulaikyti ašarų. – Melburnas sakė, kad tavęs nebėra...

– Pamelavo. Nuo to laiko, kai jis mane pagrobė, buvau uždarytas čia.

– O kaipgi mūsų ryšys? – Arela susijaudinusi žvelgė į smaragdo žalumo akis, kurias jau taip seniai troško išvysti bent vieną vienintelį kartą. – Nenorėjau tikėti, jog tu miręs, bet po tos dienos mūsų ryšys dingo.

– Tikriausiai jį užblokavo Tamsos karalystę gaubiantis blogis, – susimąstęs jis iš lėto atleido jos pirštus. – Turėtų užtrukti, kol ir vėl jį pajusime.

– Bet kodėl tu čia? Kodėl jie tave uždarė? – stengdamasi suvaldyti savo emocijas paklausė ji. – Argi nebūtų kur kas palankiau tave nužudyti?

Prieš kalbėdamas Gordonas atsirėmė į grotas, ir tik tada Arela prisiminė, jog prieš tai jis vos galėjo pastovėti ant kojų, juk nežinia, ką tie sargybiniai jam darė, prieš atitempdami čia.

– Tasdaras norėjo man atkeršyti už tai, kad panaudojau Elzaro amuletą ir įkalinau jį kalėjime, bet po to nusprendė palikti mane gyvą, nes manęs reikia Aladorui.

– Aladorui? – apstulbusi ji kelis kartus sumirksėjo. – Tuomet kodėl iškart jam neperduoda ir tiek laiko turi laikyti čia?

– Nesu tikras, bet jis nori mane kažkam paruošti. Kol kas girdėjau tik keletą detalių, bet tu labai nesijaudink, mes kaip nors iš čia ištrūksime.

Arela linktelėjo, švelniai perbraukdama jam per ranką, nors labai abejojo jo žodžiais, juk jau seniai būtų iš čia ištrūkęs, jei būtų galėjęs.

– Suprantu, kaip tai beviltiškai skamba, – supratęs jos mintis tęsė Gordonas. – Praradau dalį savo galių, kai dievai nusprendė perleisti Žynių simbolį Godai, bet tai dar nieko nereiškia, kartu mes ką nors sugalvosime. Tu juk padėsi man, ar ne?

– Žinoma, negaliu pakęsti šios vietos, tai man primena tuos laikus, kai... Tasdaras mane čia kankino, – nutilusi ji panarino galvą ir suradusi jo pirštus šiek tiek nedrąsiai perpynė juos su savaisiais. Praėjo tiek laiko, kai jie nesimatė, norėjo išreikšti visus savo jausmus, parodyti, kaip iš tiesų jį myli, net jei jis ir toliau norės būti tik draugais.

Bet Gordonas neatsitraukė, tarytum būtų visai pamiršęs pažadą sau – daugiau niekada jos nebeprisileisti per arti, o vietoj to tik dar labiau priartėjo, išsiilgęs rankų švelnumo. Dabar jie stovėjo susiglaudę, nepaisydami juos skiriančių grotų, atrodė, kad daugiau nieko ir nereikėjo.

– Bet kur tu buvai prieš tai? – nutraukusi tylą, Arela ir vėl pakėlė galvą, negalėdama atsigėrėti jo spindinčių akių giluma. – Tasdaras jau nuo vakar mane čia laiko, kodėl jie neatvedė tavęs anksčiau?

– Buvau kankinimų kambaryje. Jie mane veda ten kiekvieną dieną.

– Tikrai? – išsigandusi ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų, ieškodama bent menkiausio įbrėžimo, bet pro drabužius nieko nebuvo matyti.

– Nesijaudink, pakenčiama, – skausmingai šyptelėjo Gordonas. – O kodėl tu čia? Ką Tasdaras planuoja?

Tik dabar moteris susivokė, jog tūnodamas už šių grotų jis greičiausiai žinojo tik labai mažą dalį iš to, kas vyksta aplinkui.

– Prisimeni tą planą, kurį sukūrei prieš patekdamas į nelaisvę? Ravena su Goda nusprendė, kad vykdys jį be tavęs, būčiau prisidėjusi ir aš su Lina, bet Ravena išvyko viena, nenorėdama mūsų painioti. Deja, Tasdaras ją aptiko ir bando išsiaiškinti, ką ji veikė tvirtovėje, o mane ir Liną pagrobė tam, kad ją šantažuotų. Ravena tyli, todėl mes ir esame požemiuose, nežinia, ką jis dar sugalvos, kad ją prakalbintų.

– O kaip Goda? – Gordono kūnas staiga įsitempė. – Ar jai viskas gerai?

– Ją visą laiką prižiūrėjo Aristėjas, bet dabar ji dingusi. Tikriausiai Tasdaras uždarė ją dėl tos pačios priežasties, kaip mane ir Liną.

– Taip ir nujaučiau, kad Goda pavojuje, – sugniaužęs kumščius jis atsitraukė nuo grotų ir kelis kartus neramiai perėjo kamerą, po to nukreipė žvilgsnį į grotuotą langelį. Arela puikiai suprato, kaip jis jaučiasi, todėl tik dar labiau troško padėti. Deja, nežinojo kaip, kol neištrūko iš šių požemių, jie buvo bejėgiai. O Gordonas apgalvojo tai, ką ji pasakė, stengdamasis aprimti giliai įkvėpė oro. Viskas buvo kur kas blogiau, nei jis įsivaizdavo, jeigu greitai nieko nesiims, nukentės nekalti žmonės. Žinoma, jis nekaltino Ravenos, kad mėgino viską padaryti viena, puikiai suprato, kokią atsakomybę jautė dėl savo tėvo veiksmų. Ir vis dėlto ji buvo dar tik vaikas, nenuostabu, kad taip suklydo.

– Bet ką mes darysime, kad iš čia ištrūktume? – susirūpinusi prikando lūpą Arela. – Negalime naudotis galiomis, o kitokio būdo pasprukti nėra.

– Nesijaudink, mes ką nors sugalvosime, – nenorėdamas jos per daug jaudinti, jis ir vėl priėjo prie grotų. – Vieną dieną Tasdaras praras budrumą ir padarys klaidą.

– Bet tada gali būti per vėlu...

– Nebus, Arela, pasistenk taip negalvoti.

Jis švelniai perbraukė Arelai per skruostą, o ji nejučia nusišypsojo iš palengvėjimo. Jis čia kalėjo jau visus metus ir buvo kur kas pozityvesnis už ją, praleidusią už grotų tik vieną dieną. Žinoma, ji norėjo tikėti, kad viskas bus gerai, bet turėjo žiūrėti į padėtį realistiškai, juk vien norėdama iš čia neištrūks. Tai, jog Gordonas gyvas, buvo vienintelis geras dalykas iš pastarųjų įvykių sūkurio, vienintelė kelrodė žvaigždė, galinti parodyti kelią į laisvę. O gal tai ir tebuvo viskas, ką turėjo daryti? Pasitikėti Gordonu, net jei vilties labai mažai?

– Arela? – Gordonas neramiai sukruto vietoje, pastebėjęs jos akyse ašaras. – Nesijaudink, daugiau niekur nedingsiu, nepaliksiu tavęs čia vienos.

– Ne, aš ne dėl to, – ji sukūkčiojo taip tyliai, jog girdėti galėjo tik jis. – Tu man visą laiką toks geras, nors visiškai to nenusipelniau, nes... niekuo negaliu tau atsilyginti... ir žiūrėdama tau į akis meluoju.

– Ką čia kalbi? – sutrikęs jis žvelgė į ją, bandydamas suvokti kiekvieną jos ištartą žodį.

– Aš... jau kurį laiką bandžiau tau šį tą pasakyti, – Arela atrėmė galvą į grotas, nežinodama, kaip paaiškinti tiesą, kuri kaip kaltė slėgė jos pečius. – Po tos dienos, kai maniau, kad mirei, kaltinau save, jog to nepadariau anksčiau. Pripažįstu, kurį laiką bijojau, kad sužinojęs tiesą smerksi mane už tylėjimą, bet...

Moteris nutilo nebaigusi sakinio ir nervingai atsidususi nusisuko nuo vyro. Kelias akimirkas tvyrojo tyla, kai ji bandė sukaupti drąsą, o Gordonas tik kantriai laukė, nors nujautė, kokia linkme netrukus pakryps jų kalba.

– Tai susiję su Rebeka, – galiausiai ir vėl prakalbo ji. – Aš neprivalau tylėti, nes tu nusipelnei žinoti tiesą. Rebeka... ji ne Tasdaro duktė, o tavo.

Laukdama jo reakcijos, Arela susigėdusi nudelbė žvilgsnį į grindis, bet jis tik stovėjo šalia, neišreikšdamas nė emocijos, visiškai nieko, kad ji bent jau žinotų, kaip jis dėl to jaučiasi.

– Žinau, kuo tu mane laikai, – sukūkčiojo ji ir staigiai atsiplėšusi nuo grotų apglėbė rankomis savo virpantį kūną. – Bet Tasdaras niekada nebuvo tas, su kuriuo norėjau šeimos.

– Arela, prašau, liaukis, – pertraukė ją ramus Gordono balsas. – Nelaikau tavęs melage, tu tik norėjai nuslėpti tiesą nuo Tasdaro, ar ne?

Moteris ašarotomis akimis pažvelgė į jį, vis dar bandydama suprasti, ką jis jaučia.

– Palauk, tu... visą laiką žinojai? Bet kaip? Aš taip stengiausi viską paslėpti, nes sužinojęs tiesą Tasdaras tave nužudytų, neįsivaizduoji, ką dėl to turėjau daryti. Kaip tau pavyko suprasti?

– Sužinojau prieš patekdamas į nelaisvę. Atleisk man.

Arela nesuprato, už ką jis atsiprašinėjo, bet tada prisiminė, kas atsitiko prieš jam dingstant, ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Tik nesakyk, kad tą dieną broveisi į mano mintis. Prašiau to nedaryti.

– Atleisk, bet kitaip negalėjau. Pamaniau, bus daug geriau, jei ištrinsiu visus prisiminimus apie tą įvykį, bet man nepavyko, nes mano galios buvo per daug nusilpusios. Tada aš mačiau viską, kas nutiko tą naktį, girdėjau, ką jam pasakei. Kodėl tai padarei? Galbūt būtum to išvengusi.

– Žinau, bet maniau, kad jis paleis Rebeką, jeigu pasakysiu tiesą, o vietoj to jis visai pamišo ir manimi nepatikėjo, – Arela minutėlę tylėjo, neįstengdama visko išreikšti žodžiais, bet pagaliau pažvelgusi į jį sukuždėjo: – Jis nežino, kad Rebekos tėvas tu, bet bando išsiaiškinti tiesą. Pasakiau, kad jis miręs, bet jam to tikrai neužteks.

– O kaip pati Rebeka? Nieko nežino?

– Ne, tai mano paslaptis, kurią nuo šiol turėsi saugoti ir tu. Abejoju, ar verta tai pasakoti kam nors kitam, ypač Ravenai ir Godai, nes Tasdaras galėtų tuo kaip nors pasinaudoti.

– Suprantu, – linktelėjo jis. – Bet Rebekai anksčiau ar vėliau vis tiek turėsime pasakyti.

– Pasakysime, vos ištrauksime ją iš nelaisvės, – aprimusi moteris ir vėl prisislinko prie grotų, džiaugdamasi, kad vis dėlto jis nesmerkė jos už tai, ką padarė. – Tiesa, tu nė pats dar normaliai jos nepažįsti. Rebeka tokia panaši į tave, tokia pat kovotoja... Ir jos akys visai kaip tavo.

Arela stengėsi sulaikyti ašaras, bet jos nesiliovė riedėti skruostais. Gordonas palinko arčiau ir norėdamas palaikyti guodė ją žvilgsniu. Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Jie buvo taip arti vienas kito, jog Arelai atrodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės.

– Nebijok, neišduosiu tavęs, – vos girdimai sukuždėjo jis. – Tasdaras niekada nesužinos mūsų paslapties.

– Žinau, – menkai šyptelėjusi ji užsikišo už ausies plaukų sruogą. – Man tiesiog apmaudu, kad daugiau nebegalėsime būti kartu...

– Nekalbėk taip, mes juk nežinome, ar nesugebėsime įveikti Tasdaro.

– Nepuoselėk tuščių vilčių, dar niekam nėra pavykę.

– Gal ir taip, bet kiekvienas turi silpnybę, – vis nenustojo guosti jos Gordonas. – Kas stiprus tamsoje, galbūt bus silpnas šviesoje.

Arelai buvo sunku galvoti, kai šalia stovėjo ją taip mylintis vyras. Giliai, tarsi iš palengvėjimo atsidusdama, ji džiaugėsi, kad jis pagaliau nebeslėpė savo tikrųjų jausmų, galbūt nevers ir jos apsimesti, jog jie tik paprasti draugai.

– Niekaip negaliu pamiršti tos dienos, kai susipažinau su Tasdaru, – netikėtai prakalbo ji. – Nuo to viskas ir prasidėjo, juk mano ateitis, taip pat, kaip Ravenos, jau seniai buvo nulemta. Privalėjau tapti jo žmona prieš savo valią, nors tada maniau, kad myliu jį labiau nei tave, nes jis panaudojo prieš mane tuos burtus. O kai suvokiau, kad jis mane apgavo, jau buvo per vėlu... Man buvo labai sunku, bet tu visada mane palaikei ir suteikei vilties gyventi toliau. Tiesą pasakius, netgi apsidžiaugiau, kad Rebeka ne Tasdaro, bet mano laimė truko neilgai, kai jis išplėšė ją man iš rankų ir nusiuntė į Rubeno planetą. Žinau, kad padariau klaidą, bet visiškai dėl to nesigailiu.

– Tai mūsų abiejų klaida, – švelniai nusišypsojo jis. – Nors tu niekada ir nemylėjai Tasdaro, tad... ar tai tikrai klaida?

Ne, nebuvo, Arela galėjo pripažinti, kad tai ne klaida, bet neištarė nė žodžio, nes Gordonas ir taip žinojo atsakymą. Tai įrodė ir jo rankos, taip atsargiai ir rūpestingai glostančios jos pečius. Arela jau lenkėsi arčiau, abiem rankomis suimdama jam už skruostų, bet staiga koridoriuje pasigirdo skambūs žingsniai. Moteris išsigandusi atsiplėšė nuo grotų, o Gordonas pasitraukė į savo kameros gilumą, tarytum nė nebūtų iš ten išlindęs. Žingsniai artėjo. Arela nukreipė žvilgsnį į tamsą, iš kurios visai netrukus išniro Melburnas.

– Tasdaras nori tave pamatyti, – rimtai ištarė, tvirtai sugriebdamas jos ranką.

– Paleisk, man skauda! – išsigandusi aiktelėjo ji, tačiau jis nesiklausydamas prisitraukė ją prie savęs, akys žybtelėjo skaisčiai raudonai, taip priversdamos ją užsimerkti.

– Nagi, pažiūrėk į mane! – sušnypštė Melburnas, bet į tai ji atsakė tik trumpu riktelėjimu.

Gordonas neištvėręs puolė artyn ir per grotų virbus tvojo jam per veidą. Parankinis apstulbęs susverdėjo, taip paleisdamas Arelą, ir toji pargriuvo ant šaltų akmeninių grindų.

– Gali ją ginti, kiek nori, – valydamasis nuo lūpų krašto kraują šyptelėjo jis. – Bet iš to nieko neišeis, kol tave nuo išorės skirs šios grotos. Geriau apsiramink, nes jei nepaklusi, sulaužysiu tau rankas ir kojas.

– Man gali daryti, ką nori, – vos įstengė tvardytis Gordonas. – Bet palik Arelą ramybėje.

Melburnas jau norėjo kažką atsikirsti, bet jo žvilgsnis nukrypo į koridoriaus tamsą, kurioje jis juto vis artėjančią energiją. Gordonas taip pat įsmeigė akis į tą pačią pusę, o Arela išsigandusi pakilo nuo grindų.

– Liepiau tik atvesti Arelą, o tu sugebėjai sukelti chaosą, – pagaliau išnirdamas į deglų šviesą prakalbo Tasdaras. – Argi taip sunku?

– Atleiskite už nepatogumus, – Melburnas nusilenkė ir paskubomis sugriebęs raktus atrakino grotas. – Reikės uždaryti juos toliau vieną nuo kito, kad nebekeltų problemų.

Arelos raginti ir nereikėjo, ji pati išėjo iš kameros. Gordonas sugriebė rankomis virbus, bet ji tik vieną akimirką žvilgtelėjo į jį, bandydama guosti žvilgsniu, tačiau jis žinojo, jog ji tik apsimetė nebijanti, nenorėdama, kad jis nukentėtų.

– Paleisk Arelą, ji tau nieko blogo nepadarė, – iš pykčio tankiai alsavo Gordonas. – Kad ir už ką nori ją nubausti, geriau nubausk mane.

– Gordonai, viskas bus gerai, nesijaudink, – skausmingai šyptelėjusi ji nudelbė žvilgsnį į grindis.

– Ne, nebus, kodėl taip manai? – nieko nesuprasdamas jis pažvelgė į Melburną, tačiau šis stovėjo lyg akmeninis.

– Eime, – Tasdaras paragino Arelą sekti jam iš paskos, ir kartu jie nužingsniavo išėjimo iš Aukštutinių požemių link.

– Melburnai, kodėl nieko nedarai? – Gordonas bandė griebtis paskutinio šiaudo, kol dar ne per vėlu. – Nejaugi leisi Tasdarui ją nuskriausti? Kaip jaustumeisi, jei jis taip elgtųsi su Eliza?

Akimirką pasirodė, jog tie žodžiai išgąsdino Melburną, kai jis suprato, ką Gordonas turėjo omenyje, bet jis taip ir liko stovėti sustingęs. Supratęs, kad pagalbos taip paprastai nesulauks, Gordonas dar paskutinį kartą nukreipė žvilgsnį į pranykstančius koridoriuje du kūnus.

– Tik pabandyk jai ką nors padaryti ir aš tave užmušiu! Girdi, užmušiu! – garsus jo balsas palaipsniui tapo kūkčiojimu. Jis žinojo, kas bus, bet nieko nebegalėjo pakeisti...