Mudu esam ne šiaip sau ašis,
Mes - gyvybinio medžio kamienas.
Prabudimas rytais ragins austi vystyklų šilkus,
Ir klausytis paukštukų,
Kurių, aš tikiuosi, ne vienas
Išsiris, išsisups ir mankštins išskridimui sparnus.
Kažkada rudeniop, prasidės kai spalvingas sezonas,
Mudu riš ne jausmai -
Snūduriuosim ramiai po rievėm,
Ir niūniuosim dainas, pasisotinę žiaubere duonos,
Ir praplyšim tada,
Kai pajusim, jog tai - ne kasdien.
Bet kol kas, kol kartu,
Buitį, būtį iškelsim iš grumsto.
Juk jauti - kaip ir aš -
Tai, kas šventa, lai kils link dangaus.
Kol remiuos į tave, užmirštu apie rudenį drumstą,
Tiktai leisk atsišliet,
Tik apglėbki, tik švelniai priglausk.