Raudonas žaibas blykstelėjo aptemusiame danguje, tik vienai akimirkai apšviesdamas Tamsos tvirtovės koridorius, o lietus kaip pašėlęs barbeno į grotomis apkaustytus langus. Tačiau Žemutiniuose požemiuose viso to nebuvo nei girdėti, nei matyti, giliausiuose tuneliuose tvyrojo tik stingdanti kapų tyla. Ravena neramiai dairėsi aplinkui, vis dar negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Ji pralaimėjo Melburnui ir kad daugiau nesipriešintų, buvo prirakinta belangėje, be jokios galimybės naudotis savo galiomis, nors jos ir taip dar nebuvo grįžusios.

Pažvelgusi sau į rankas, mergaitė timptelėjo grandines, tačiau pastangos ištrūkti buvo bergždžios. Ji pateko į nepavydėtiną situaciją ir stengėsi nepalūžti, juk turėjo būti nors vienas būdas iš čia pasprukti. Dar pabandė telepatiškai susisiekti su mama, tikėdamasi, jog bent viena galia galbūt bus neužblokuota, nes ji buvo valdoma mintimis, o ne kūnu. Bet nepavyko padaryti net to, kad ir kiek ji stengėsi, kad ir kiek maldavo, norėdama išgirsti mamos balsą, jas vieną nuo kitos skyrė stora, nepralaužiama siena.

Bandydama sugalvoti ką nors kitą, Ravena apsidairė po patalpą, bet joje nebuvo nė vieno langelio – tuo ir skyrėsi Žemutiniai požemiai nuo Aukštutinių. Tuščios ir nevilties kupinos mergaitės akys nuslydo grindimis. Vilties nebebuvo. Ji negalėjo patikėti tuo, kas įvyko, kad buvo priversta pasiduoti, bet kitaip negalėjo, nes būtų praradusi artimus. O dabar nežinojo, ar pasirinko teisingai, juk Tasdaras nė neplanavo paleisti Arelos, kas žino, ką sugalvos, norėdamas išgauti tiesą.

Sunkiai atsidususi Ravena nukreipė žvilgsnį į šoną. Kitoje kameroje sėdėjo Goda, kurios veidas atrodė be galo liūdnas. Ji taip pat mėgino išsilaisvinti, bet buvo per silpna, o po akimirkos jai ant skruosto sužibėjo ašara. Tačiau paguosti draugės Ravena nepajėgė, nes jautėsi taip pat, kaip ir ji.

– Tau skauda? – slogiai paklausė mergaitė.

Goda akių nepakėlė, nenorėdama rodyti jai savo bejėgiškumo, nors tai aiškiai išdavė jos balsas.

– Taip, man skauda. Tu nė nežinai, kaip man skauda...

Ravena tylėjo. Ji suprato kiekvieną žodį, bet atsakymui savų nerado.

– Bet tu nieko blogo nepagalvok, – sukuždėjo Goda. – Aš dėl visko kalta, galėjau nesakyti tau apie tą knygą. Dabar viskas būtų kitaip ir tu čia nekalėtum.

– Nekalbėk nesąmonių, – paprieštaravo Ravena. – Aš pati nusprendžiau keliauti į Tamsos karalystę viena, o tai buvo didžiausia mano klaida, nes per mane dabar turi kentėti kiti, tarp jų ir tu. Jeigu būčiau keliavusi ne viena, galbūt būtų buvusi galimybė lengviau pasprukti, bet aš tik norėjau jus visus apsaugoti, norėjau nors kartą nuveikti kažką naudingo. Pripažįstu, kad padariau klaidą, bet dabar jau per vėlu ką nors pakeisti, nebent pavyktų rasti būdą, kaip iš čia pasprukti, ir tuo pačiu padėti kitiems kaliniams.

– Kol kas nieko negalime padaryti, privalome bent trumpam pailsėti ir atgauti jėgas. Mums turi pavykti, tik nenuleisk rankų, gerai?

Ravena linktelėjo, nors jau seniai buvo praradusi viltį.

– Gaila, bet mums daugiau niekada nepavyks sužinoti, kaip panaikinti Tamsos karalystę gaubiantį blogį, – po ilgos tylos prakalbo ji. – Reikėjo man iš karto perskaityti tą knygą, kai galėjau, o dabar jos nebėra, Tasdaras ją sunaikino.

– Tikrai? – nustebusi kilstelėjo antakius Goda.

– Toje knygoje buvo daugybė burtų, tad jis nežinojo, kurių tiksliai reikia man, dėl to ją ir sunaikino. Galbūt nenorėjo rizikuoti, jei ir vėl pavyktų tą knygą pavogti.

– Tikriausiai, – sunkiai atsiduso mergaitė. – O tu buvai požemiuose ir bandei ieškoti savo sesers?

– Buvau kažkurioje požemio dalyje, bet ten mane pačiupo sargybiniai, – panarinusi galvą ji žvelgė į grindis. – O taip tikėjausi, kad pagaliau galėsiu ją pamatyti. Kaip jau sakiau, praėjo tiek laiko, galbūt ji seniai mirusi ir stengiuosi dėl nieko.

– Ne, Rebeka gyva, gali tuo nė neabejoti.

– O iš kur gali žinoti? Nejaugi Tasdaras jos nežudo tik dėl to, kad yra jos tėvas?

– Ne, viskas kur kas sudėtingiau. Argi niekada negirdėjai apie sergėtojus?

– Lina kažką sakė, o ir Neptūnas kartą buvo užsiminęs, kad yra sergėtojas, bet niekada apie tai nepasakojo plačiau.

– Taip, Neptūnas yra vienas iš jų, – linktelėjo Goda. – Žvaigždynų ir planetų sergėtojas. Jo tėvai yra Dangaus karalystės valdovai, o tai reiškia, kad Neptūnas tos karalystės sosto įpėdinis.

– Bet kodėl tada jis sergėtojas? – negalėjo suprasti Ravena.

– Todėl, kad Dangaus karalystė yra pati svarbiausia, jai kritus, žlugtų ir kitos. Kaip jos įpėdinis, Neptūnas yra atsakingas už visas karalystes, planetas ir žvaigždynus.

– Suprantu, – linktelėjo ji. – Ar tai reiškia, kad Rebeka taip pat yra viena iš tų sergėtojų?

– Taip. Jos paskirtis – keliavimas laiku ir įvykių manipuliavimas. Nežinau, kodėl jos galios būtent tokios, nes keliavimas laiku uždraustas, bet kol kas ji tų galių naudoti negali. Tų sergėtojų iš viso yra trys, bet tik sulaukus šešiolikos atsiskleis tikrosios jų galios, o būdami aštuoniolikos jie jau turės jas pilnai valdyti ir atlikti savo pareigas, kurios dar nėra labai tikslios. Vis dar nesame tikri, ką darys Rebeka, tėtis sakė, jog turėsime perduoti jai Chrono laikrodį, nes to nori dievai.

– Palauk, betgi tu sakei, kad yra trys sergėtojai, kas yra trečiasis?

– Dar niekas iki šiol nežino, – gūžtelėjo pečiais Goda. – Tėtis išsiaiškino tik tai, jog jis turėtų palaikyti pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos. Tasdaras taip pat bando surasti trečią sergėtoją, nes nori jais visais atsikratyti, o po vieną jų nužudyti neįmanoma, jie gali mirti tik sava mirtimi.

– Vadinasi, jam visai nerūpi, kad norėdamas jais atsikratyti turėtų nužudyti savo vaiką?

– Tiksliai nežinau, kam jam tie sergėtojai, galbūt jis planuoja dar kažką, ko mes nesugebame įžvelgti.

– Suprantu, – nutęsė Ravena. – Ir kodėl viskas turi būti taip painu?

Mergaitės nutilusios susimąstė. Ravena nejučia prisiminė Žemę, kurioje gyveno prieš sužinodama, kad yra kitokia. Nors tada ir nesijautė pakankamai laiminga, dabar buvo tik dar nelaimingesnė, atskirta nuo abiejų savo mamų ir viso pasaulio. Ji ilgėjosi Linos ir Agnesės lygiai taip pat, kaip Arelos, taip troško pamatyti tekančią rytmečio saulę, sulaukusi nakties pasitikti skaisčią mėnesieną, bet, deja, negalėjo, viskas pasiliko praeityje. Pro plaukų užuolaidą ji žvelgė į vis dar susimąsčiusią draugę. Goda ilgėjosi savo tėvo, o dar labiau – kai žinojo, kad daugiau niekada jo nebepamatys. Vis dar nenorėdama pasiduoti, ji bandė sukurti pabėgimo iš Tamsos karalystės planą. Nesvarbu kokį, net ir menką, kad tik neprarastų vilties.

– Ravena, galėtum pamėginti pasinaudoti telekineze? – staiga prakalbo ji. – Matai, ten už grotų sukabinti raktai, galbūt kažkurie iš jų skirti mūsų kameroms.

– Abejoju, ar mums pavyks, – mergaitė taip pat pažvelgė už grotų, stengdamasi tamsoje pamatyti raktus pati. – Mūsų galias slopina tie antrankiai.

– Žinau, bet pabandyti verta, dabar tai vienintelė mūsų išeitis. Kai treniravomės, buvai labai gerai įvaldžiusi tą galią, gal tau pavyktų įveikti burtus.

– Bet ką mes darysime toliau, net jei man ir pavyks? Raktai dar nieko nereiškia, jais atrakinsime grotas, bet pirmiau reikia išsilaisvinti iš grandinių.

– Galbūt vienas iš jų bus tinkamas ir grandinėms, – bandė suteikti vilties Goda. – Susikaupk ir pabandyk. Pati žinai, kad neturiu tokios galios, tikrai padėčiau, jei galėčiau.

– Na gerai, – Ravena suspaudė kumščius ir įsižiūrėjo į kabančius prie grotų raktus, iš visos širdies trokšdama nors kiek juos pajudinti, palenkti savo valiai, tačiau telekinezė neveikė, raktai iš vietos nepajudėjo.

– Beviltiška, – nusiminė Goda. – Atleisk, jog verčiau tave daryti tai, kas neįmanoma, nemaniau, kad antrankių poveikis toks stiprus.

– Nieko baisaus, – sukuždėjo ji ir pakreipusi galvą draugės pusėn skausmingai nusišypsojo. – Turėjau labiau pasistengti ir geriau įvaldyti savo galias, tik per mane nesugebame iš čia pabėgti.

– Nekalbėk taip, kai iš čia ištrūksime, galėsi toliau mokytis, o tada tapsi stipresnė net už savo tėvą.

Ravena žinojo, kad Goda tik bandė ją paguosti, bet jai vis tiek palengvėjo.

– Man baisu, kad jis nuskriaus mano mamą, – nejučia prisipažino mergaitė. – Aš buvau teisi, mačiau ją vizijoje ir bandžiau padėti, bet nepavyko, o tada vizija nutrūko. Žinau, kad mama neišduos manęs, todėl ir bijau, jog Tasdaras ją kaip nors kankins, norėdamas įskaudinti mane. Bet aš negaliu išduoti jam savo planų, ką man dabar daryti?

– Arela stipri, neabejoju, kad jai pavyks viską iškęsti, – ir toliau bandė guosti ją Goda. – Galbūt dar ne viskas prarasta.

– Bet aš negaliu leisti jai kentėti dėl to, kad pati padariau klaidą, nenoriu, jog per mane kentėtų kiti. Be to, jis pagrobė ir Liną, kas žino, ką sugalvos jai padaryti.

– Suprantu, kaip tau sunku, bet stenkis galvoti pozityviai. Prisimink, kas esi ir kodėl nori sustabdyti savo tėvą nuo to, ką jis daro, juk neketini taip paprastai pasiduoti, ar ne?

Tačiau Ravena nieko neatsakė, tik tūnojo savo kamputyje, susigūžusi nuo šalčio.