Miegapelės pusryčiai
Maža miegapelė šiugždeno po lazdynu
Tarp lapų riešutą suradus atpažino,
Suvalgysiu – apsidžiaugė! Deja,
Skanėstas baltas tūno viduje,
Bet košė pusrytinė atsibodo,
O šis toks apvalus, gražiai atrodo.
Sunokęs riešutas, parudę šonai,
Pauostė – kvepiantis labai maloniai...
Kaip belaikytum – vis tolyn ridenas,
Prieš pusryčius dar bus graužimo menas.
Kietuolis šaiposi: o aš visai ne tau
Ir negalvok, kad nieko nematau,
Šio kieto šarvo neįveiksi tu,
Net nebandyk, neišsilaužk dantų.
Mane juk ne miegapelėms augino,
O kad užaugčiau dideliu lazdynu!
Atsakė riešutui maža gelsva pelė:
Palauk, gudruoli, greitai bus skylė,
Tikrai suvalgysiu aš branduolį pati,
Kol man tavęs nenugvelbė kiti.
Prispaudus letenėlėm graužė, graužė –
Pasiekė branduolį! Dantų neišsilaužė,
Lazdyne ant šakos soti užsnūdo tykiai...
Iš kieto riešuto, tik kevalėlis liko.
Ne veltui sakoma: Kantrybė darbą puošia.
Tai pusryčiams nebūtinai tik košė.