Kodėl širdis dainuoja, kodėl nesensta
Ir tiek daug optimizmo jos gelmėse,
Prie žemės linkstam paimti grumstą,
Kad pamatyti, kaip atrodė ta pradžia.
 
Ir pabaiga, ji duoda apie save priminti,
Kad taip galėtume apmirt kaip medžiai
Ir prisikelti vėlei pavasarį, tokį saulėtą,
Sugrįžti vėl kaip paukščiai iš tolybių kelio.
 
Vėl užsivilkti drabužį naują, nenešiotą,
Eiti lengvu žingsniu su šypsena veide,
Gyvent gyvenimą ir nenumirt iš juoko,
Kvatoti pilna džiaugsmo, meilės krūtine.