Į rugsėjiškus miglinus pabarius
Renkas būtojo šėlo užuominos
Išdėvėtom spalvom ir dygiais nuogumu siluetais.
Nebekviesk.
Neateisiu į ten, kur aistra virto vientisu raudančiu sopuliu,
Nes fontanai sulos jau išseko, išdžiūvo,
O likučiai pradėjo gaižėti.
Nekliedėk, nesapnuok,
Nes mane – nužydėjusią – skaudini,
Ten, kur buvo vainiklapiai, žioji negyjančios stigmos.
Pasišiaušė ražienom be tako mus skiriantis laukas.
Pavargau ir benoriu be sapno ant amžių užmigti.
Tiek sausa, jog trupu
Ir savęs jau kadais nepažįstu,
Nes, pristigusios ašarų, peršti išblukusios akys.
Rudeninis lietus bus mazgojimas, bet nebe krikštas -
Nors žiūri į mane, bet nespurda, neskraido plaštakės.
Jau vėlu, dievaži.
Temsta sąmonė, mintys su pauzėmis,
Iškuštėjo prasmė,
Kiek bežertumi gundymui žodžių.
Jau žinau, kur einu
Ir krypties anei vieno neklausiu –
Miglinuos pabariuos būto šėlo užuominos dairosi būsimo gruodo.