Demono vaikas V-24

Devintas skyrius. Galutinis sprendimas



– Štai čia! – Goda rankų gestais rodė į langą, pro kurį buvo matyti tik krūmai.



Ravena iškart suprato, ką ji suplanavo, ir nedelsdamos jos iššoko laukan. Tik tada, kai Ravenos kojos lengvai dunkstelėjo ant minkštos žemės, Goda prisitraukė ją arčiau ir prigludo prie apgriuvusios plytinės sienos. Mergaitė visa nugara juto nelygius išsikišimus, bet stovėjo nejudėdama, laukdama, kol sargybiniai patikrins namą ir nieko neradę išeis. Krūmai priešais jas buvo puiki priedanga nuo sargybinių, vaikščiojančių gatvėje, bet abi žinojo, kad vis tiek turės kažko imtis, norėdamos ištrūkti iš Tasdaro valdų, o tai tikrai nebus taip paprasta.



Sunkūs žingsniai jau buvo girdėti visai netoliese. Ravena net sulaikė kvapą, nors sargybiniai jokiu būdu negalėjo jo išgirsti. Nė pati nesuvokdama ji iš visų jėgų spaudė Godos ranką, bet toji nė kiek į tai nereagavo, stovėjo prisiplojusi prie sienos, maldaudama visa širdimi, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. O žingsniai buvo jau visai čia pat, už sienos. Jei tik sargybiniai pažvelgtų pro langą...



Bet netrukus žingsniai ėmė tolti. Mergaitės nejudėjo tol, kol jie visai nenutilo, ir tik po to lengviau atsikvėpė.



– Ir ką darysime dabar? – susirūpinusi paklausė Ravena, susisupdama į savo tamsų apsiaustą. – Jeigu turėčiau savo galias, viskas būtų kur kas paprasčiau.



– Nemanau, kad galios padėtų, jei tektų jas naudoti kaunantis, – Goda žvilgtelėjo per krūmus gatvės pusėn. – Nebent turi kažkokią galią, kuri greitai mus iš čia ištrauktų.



– Su nematerialumo galia einu kiaurai sienas, bet tai nepadėtų praeiti nepastebėtoms per tokią atvirą vietą, nebent... – mergaitė trumpam pritilusi pažvelgė į draugę, kuri susidomėjusi atsisuko į ją. – Darysime, kaip Neptūnas – apsimesime kitais žmonėmis.



– Ką nori tuo pasakyti? – kilstelėjo antakius ji.



– Dar tada, kai nebuvau išvadavusi mamos iš Nebūties pasaulio, Melburnas pagrobė Neptūną, o jis pabėgo, apsirengęs sargybinio šarvus.



– Manai, mes taip galėtume? O kaipgi mūsų ūgis?



Ravena nužvelgė save nuo viršaus iki apačios. Na žinoma, būtinai turėjo būti tokia žema. Neptūnui pasisekė, nes jis buvo aukštas, beveik kaip suaugęs, vidutinio ūgio vyras, net jei šarvai ir nevisai tiko, niekas į tai neatkreipė dėmesio.



– Tu teisi, nieko neišeis, – nusivylusi sunkiai atsiduso ji. – Bet gal pavyktų kaip nors prasmukti pro šiuos krūmus? Ten toliau matyti miškas, eidamos juo pasiektume vartus.



– Bet kas tada? Kaip praeiti pro juos?



– Rizikuosime ir kausimės su sargybiniais. Neturėtų būti labai sunku, jie išsiskirstę po visą miestą, prie vartų greičiausiai bus tik maža dalis jų, – Ravena patapšnojo sau per šonus. – Neturiu galių, bet nesijaudink, man padės durklai, juk sargybiniai taip pat be galių.



– Gerai, taip ir padarysime, vis geriau nei nieko. Svarbiausia pasiekti tuos vartus, galbūt, jei veiksime greitai, net nereikės kautis su visais sargybiniais.



Ravena linktelėjo ir mergaitės vienu metu pajudėjo į priekį, atsargiai traukdamos kelyje besipainiojančias šakas, o minkšta žemė visiškai sugėrė jų žingsnius. Goda sunerimusi vis žvilgčiojo į pašonėje einančią draugę. Toji atrodė prastokai, apie jos savijautą išdavė ir neįprastai perbalęs veidas. Tačiau ko nors klausti mergaitė nedrįso, nes Ravena vis tiek viską paneigs, nors prarasti sąmonės negalėjo be reikalo. Bet kad ir kaip neramu buvo, dabar kur kas labiau rūpėjo ištrūkti, tad jos ėjo į priekį, susitelkdamos į užduotį, stiprus vėjas taršė abiejų plaukus ir Ravenos apsiaustą. Kojos lengvai nešė tikslo link, kol galiausiai mergaitės sustojo, pro medžių lapus įžvelgdamos metalinių grotų virbus. Ravena praskirstė smulkesnes krūmų šakas, norėdama atidžiau įsižiūrėti.



– Melburnas! – pasilenkdama žemiau staiga aiktelėjo ji. – Jis prie vartų!



– Nuostabu, – taukštelėjo sau per kaktą Goda. – Praeitą kartą nesugebėjau jo įveikti, o tu vis dar neturi galių.



– Tuomet ką darysime? Kaip iš čia ištrūksime?



– Tikriausiai jis specialiai mūsų laukia, juk žino, kad vis dar neišėjome iš karalystės valdų.



– Bet jis nestovės čia visą laiką, geriausiu atveju, išeis tik naktį.



Mergaitė nusivylusi prisėdo ant žolės. Buvo ne tik praradusi galias, bet ir nusilpusi. Nuo pat kelionės pradžios nieko neturėjo burnoje, bet iš kur galėjo žinoti, kad užtruks net kelias dienas? O dabar dar reikėjo laukti nakties. Ji jau spėjo išsiilgti savo lovos, švelnaus mamos balso, linkinčio jai gerai išsimiegoti. Įdomu, kaip ji jaučiasi, sužinojusi, jog ji išvyko į Tamsos karalystę viena? Žinoma, kad jaudinasi, bet ar nieko dėl to nedaro?



Papurčiusi galvą Ravena dar kartą žvilgtelėjo pro krūmus, tikrindama, ar Melburnas vis dar ten.



– Jo nėra! – akys išsiplėtė iš nuostabos ir ji pašoko iš vietos. – Kur taip greitai dingo? Prieš akimirką dar buvo čia!



Tačiau Goda į jos žodžius nieko neatsakė, visas jos kūnas įsitempė. Nieko nesuprasdama Ravena apsigręžė ir išvydo jos siaubo kupiną veidą. Priešais jas stovintis Melburnas plačiai šypsojosi.



– Slėpėtės tame name, ar ne? – galvos kilstelėjimu jis parodė į tą pusę, iš kurios jos atėjo. – Reikėjo bėgti, kol ten dar nebuvau, bet ką gi, likimas nusišypsojo man.



Goda įniršusi vis stipriau gniaužė kumščius. Net jei pasprukti šanso nebebuvo, jau ruošėsi gintis, o Ravena tik stovėjo ir laukė savo likimo, nes puikiai žinojo, kuo viskas baigsis.



– Tiesą pasakius, jums nebus kito pasirinkimo, – vėl prakalbo Melburnas, įdėmiai nužvelgdamas Raveną. – Galite bandyti iš čia pasprukti, bet tada Tasdaras nepasigailės Arelos.



– Ką turi omenyje? – spjaute išspjovė Goda.



– Tai, ką pasakiau. Jeigu negrįši atgal į tvirtovę, Ravena, daugiau niekada jos nebepamatysi. Nejaugi tikrai nori bėgti?



Negalėdama patikėti, mergaitė vis dar stovėjo sustingusi. Tasdaras pačiupo jos mamą? Ir kas dabar bus? Taip trokštama laisvė išslydo iš rankų ir ji jau nebežinojo, ką daryti toliau. Bet juk turėjo padėti savo mamai, atsakymas ir taip buvo aiškus.



– Neklausyk jo, Ravena! – užstodama ją piktai riktelėjo Goda. – Jis tik bando įvilioti tave į spąstus, kad kuo lengviau gautų, ko nori Tasdaras. Taip pat buvo ir man, pati žinai, kad melavo, jog mano tėtis gyvas, o dabar meluoja ir apie Arelą.



– Bet... bet aš ją sapnavau... – sukuždėjo mergaitė. – Ne, tai nebuvo sapnas, tai buvo vizija. Mačiau ją uždarytą požemiuose.



– Iš kur gali žinoti, kad tai, ką matei, tikra? Nepakliūk į jų spąstus, susitelk į tai, ką planavome.



Tačiau Ravena neatsakė, vengdama jos žvilgsnio ir nenorėdama parodyti savo abejonių. Goda suprato turinti imtis iniciatyvos ir nukreipti Melburno dėmesį, kad draugė galėtų pabėgti pro vartus, tik nebuvo tikra, kaip jai tai pasakyti. O jeigu ji patikėjo jo žodžiais ir planuoja nesipriešindama eiti kartu su juo?



– Ravena, atsipeikėk! – perskrodė mergaitės ausis griežtas balsas, ir atsitokėjusi ji tegalėjo tik stebėti, kaip sukaupusi delnuose psi energiją Goda puolė link Melburno. Šis vikriai išsitraukė iš pašonės kalaviją, kuriuo ruošėsi atremti smūgį, bet Goda smogė anksčiau, nei jis tikėjosi, ir kalavijas iškrito iš rankų. Pasinaudojusi proga, mergaitė užsimojo dar kartą, bet vikriai atsidūręs prie jos, Melburnas suvarė psi energiją jai tiesiai į pilvą.



– Goda! – išsigandusi riktelėjo Ravena, tačiau draugė tik susmuko ant žemės. Su siaubu ji žiūrėjo į vis artėjantį Melburną ir lėtai purtė galvą. Norėjo bėgti iš čia, skradžiai žemę prasmegti, išnykti kaip dūmas, bet tai buvo neįmanoma.



– Argi nematai, kad priešintis beprasmiška? – prakalbo jis. – Niekur iš čia nepaspruksi.



Jis jau tiesė į ją ranką, bet tarsi atgijusi Ravena metėsi į šoną ir puolė prie Godos. Tačiau toji niekuo negalėjo padėti, skausmas surakino visą jos kūną, o Melburnas vis artėjo... Ravena staigiai pakilo, ir jų žvilgsniai susitiko. Melburnas atkišo delną ir jame sušvito ugnis. Nunarinusi galvą mergaitė užsimerkė ir stipriai sugniaužė kumščius. Akimirką atrodė, kad galia tuoj prasiverš iš jos kūno ir nušluos viską nuo žemės paviršiaus, tačiau ji taip ir liko pasislėpusi giliai giliai. Kas iš to, jei bandys būti nenugalima, jei viduje slypės tik baimė ir neviltis? Juk be savo galių ji jautėsi tokia maža ir silpna. Kokia buvo kadaise, kai dar nežinojo esanti nepaprasta. Ak, ir kodėl gi jos galios turi būti tokios komplikuotos?



Bet staiga Ravenos akys nukrypo ten, kur gulėjo Melburno pamestas kalavijas, tad nedelsdama vikriai jį pastvėrė ir ištiesė priešais priešininką, kuris jau sviedė į ją ugnį. Ginklo pagalba drebančiomis rankomis ji atmušė smūgį, tik keletas ugnies liežuvių liko skraidyti jai aplink veidą, kol galiausiai visai užgeso. Ne, ji negalėjo pasiduoti, tikriausiai Goda buvo teisi ir Melburnas melavo apie mamą, dabar ji turėjo gelbėti savo ir Godos gyvybes. Tačiau kaip tai padaryti, kai kūnas toks apsunkęs? Kaip nepasiduoti Melburnui ir Tasdarui?



Vaizdas akyse ėmė lietis ir Ravena kelis kartus sumirksėjo. Goda šaukė ją, bet balsas skambėjo taip, lyg ji būtų po vandeniu. Ji jau tikėjosi savo žūties, nieko verto gyvenimo pabaigos. Atrodė, viskas išnyks per sekundę ir ji nesuspės įvykdyti savo planų. Mergaitei suvirpėjo ranka ir kalavijas krito ant žemės. Ugnis šį kartą būtų pataikiusi, bet tvirtos Godos rankos nustūmė ją tolyn nuo grėsmės. Aiktelėjusi mergaitė pakėlė akis. Goda pačiupo kalaviją, kurį prieš tai turėjo ji, tarsi tai būtų vienintelė viltis išsigelbėti, ir pro plaukus pažvelgė į priešininką.



– Ravena... – sukuždėjo ji, mėgindama sukaupti paskutines jėgas. Žingsniai iš pradžių buvo netvirti, bet drąsiai ištiesusi ašmenis ji artinosi prie Melburno. Tačiau šis tik ištiesė ranką ir tvokstelėjusi energija parbloškė ją ant žemės.



Po savimi Goda juto keistą šaltį. Tai buvo stingdanti blogio energija, gaubianti visą Tamsos karalystę. Melburno akys varstė kiaurai, bet ji laikėsi tvirtai ir nesiruošė pasiduoti. Dar kartą pažvelgė į Raveną, bet ji nejudėjo, nereaguodama į nieką aplinkui. Ir tada ją apėmė baimės jausmas. Tik šį kartą ji bijojo ne Melburno, o drebėjo dėl Ravenos, nes jis artinosi prie jos. Ne, ji negalėjo gulėti, privalėjo stotis ir gelbėti draugę, nors suprato, jog kovoti ilgai nepajėgs. Bet nenuėjo taip toli tam, kad taip paprastai pasiduotų. Stengdamasi sukaupti jėgas stipriai sugniaužė kumščius. Netrukus žemės paviršiumi nuslydo psi energijos spindulys, raibuliuojantis visais raudonais atspalviais. Pašokusi ant kojų ji vėl pačiupo kalaviją ir visą savo galią perdavė jam.



Dar akimirką metė žvilgsnį į Raveną, o po to vėl į Melburną. Kalavijas vis labiau švytėjo nuo energijos, į visas puses žerdamas raudonus žaibus. Kojos atsiplėšė nuo žemės ir ištiesusi ginklą ji užsimojo paskutiniam smūgiui. Bet tik vėliau suprato, kad jis ne paskutinis, todėl kirto kiek leido jėgos. O Melburnas nė nesistengė saugotis, tarsi jam tai būtų nė motais. Tik tada, kai smūgio banga buvo per metrą nuo jo, taip pat užsimojo, tik šį kartą abiem rankomis.



Smūgis buvo taiklus, pro pirštus pasklidusi ugnis susidūrė su kalaviju. Įkaitęs rankenos metalas degino delnus, bet Godai tai nerūpėjo. Nuvargęs kūnas prašėsi poilsio, drebėjo rankos ir kojos, o širdis plakė taip smarkiai, jog atrodė, tuoj išsiverš iš krūtinės, bet jai reikėjo susitelkti tik į kovą, nes kitaip liepsnos pakenks ne tik rankoms. Kęsdama deginantį skausmą, ji atmušinėjo vis naują liepsnų bangą. Nujautė, kad jei tai tęsis ir toliau, praras ne tik sąmonę, bet ir gyvybę. Tačiau kitos išeities nebuvo, jokiu būdu negalėjo pralaimėti Melburnui. Tik ne dar kartą. Turėjo pasistengti dėl tėvo, parodyti jam, kokia tapo stipri, kaip suaugo ir kad jai nebereikia slėptis jam už nugaros, kiekvieną kartą pasirodžius priešams. Tokios mintys padėjo labiau susikaupti, kiekvieną smūgį ji atmušė vis taikliau, taip tik dar labiau erzindama priešininką.



O Ravena klūpėjo ant žemės ir nejudėjo. Jos pavargusį ir išblyškusį veidą dengė vėjo ištaršyti plaukai. Kai Goda tuo metu kovėsi, ji nesugebėjo nieko. Lygiai taip pat, kaip mama, turėjo galią, kurios nemokėjo panaudoti. Ar tai reiškė, kad sulauks tokio paties likimo ir privalės būti pavaldi savo tėvui? Galbūt visos pastangos beprasmės, kam kovoti už tai, ko niekada nepasieks? Bet kaipgi Goda? Kaip ji sugebėjo žengti tolyn? Argi nežinojo, kad vis tiek pralaimės? Nors ne, ji turėjo tai žinoti, prieš tai jau buvo pralaimėjusi, bet net po to nenorėjo nuleisti rankų. Ravena pati savimi pasišlykštėjo. Nuo kada tokia tapo? Juk pažadėjo sau daugiau niekada taip nesielgti, tad ir turėjo tai parodyti. Net jei ir neturėjo galių, Godai reikėjo jos pagalbos, dviese jos galėjo jį įveikti.



– Goda... – kildama nuo žemės vos girdimai sukuždėjo.



Tuo metu Godos pusėn tvokstelėjęs ugnies kamuolys nulaužė kalavijo geležtę ir ši žvangėdama nukrito ant žemės. Ravena dar sukaupė likusias jėgas, išsitraukė durklus ir lėkė tiesiai į Melburną. Šis buvo atsukęs nugarą, bet vos jai priartėjus staigiai apsigręžė. Parklupdyta smūgio mergaitė suvaitojo, bet nepaisydama skausmo vėl pašoko ant kojų.



– Sargyba! – supratęs, kad vienas nesusitvarkys, riktelėjo Melburnas.



Ir tada jie pradėjo lįsti iš visų pusių. Nebuvo laiko net atsikvėpti, Ravena privalėjo apginti Godą, neleisti jiems priartėti, kol ji kovėsi su Melburnu. Guodėsi tik tuo, jog jų nebuvo labai daug, bet jos jėgos kas minutę silpo. Ravena jautė tai visu savo kūnu. Net menkiausias judesys reikalavo vis daugiau pastangų. Ji vos spėjo pasitraukti, kai kalavijo kirtis suvirpino orą vos per plauką nuo galvos, bet kovėsi toliau, atmušdama smūgius durklais ir neleisdama jiems apsupti jos iš visų pusių, vis stumdamasi į priekį. Staiga į kažką atsitrenkė ir apsigręžusi suvokė stovinti priešais Tamsos karalystės vartus, vienintelį išsigelbėjimą nuo žūties.



– Goda! – sušuko mergaitė, tikėdamasi, kad ji išgirs.



Išgirdo. Vos akimirką žvilgtelėjo į ją ir linktelėjo, leisdama suprasti, jog žino, ką ji ketina daryti. Tačiau Ravena neplanavo bėgti iš čia viena, prieš tai turėjo atsikratyti sargybiniais ir padėti draugei. Bet dabar ji buvo užspeista prie vartų, praslysti nepaliesta kalavijų negalėjo, o atkirsti naujus smūgius darėsi vis sunkiau. Neįstengdama pakelti tokios įtampos, ji suklupo ant kelių ir stipriai užsimerkusi susiėmė už galvos. Norėjo rėkti iš nevilties, bet neleido jėgos. Viso to jau buvo per daug, ji nebeįstengė kautis. Nebenorėjo. Tiek laiko praleido Tamsos tvirtovėje, trokšdama įgyvendinti savo planą, o manė, kad viskas bus kur kas lengviau. Ir kodėl Tasdaras turėjo viską sugadinti? Bet ar tikrai kaltas buvo jis?



Tuo metu aplink Raveną nuvilniję oro virpesiai vienu metu išguldė visus sargybinius ant žemės. Nieko nesuprasdama mergaitė pažvelgė sau į rankas. Tikriausiai išgąstis padėjo jai pasinaudoti galiomis, bet dabar nebuvo laiko apie tai galvoti.



– Bėk pro vartus, Ravena! Bėk! – maldaute maldavo jos Goda.



Ravena nurijo gerklėje užstrigusį gniutulą ir žengė žingsnį atgal. Nežinojo, ką pasirinkti, ar padėti draugei, ar sprukti pro vartus kaip niekingai žiurkei iš skęstančio laivo, bet tvirtai suėmusi už rankenos pastūmė vartus į save ir jie pagaliau atsivėrė. Apsidžiaugusi mergaitė jau ketino skubėti draugei į pagalbą, bet staiga ją pervėrė skausmingas riksmas ir nustėrusi iš siaubo apsigręžė. Gavusi lemiamą smūgį, Goda be sąmonės susmuko ant žemės. Ravenai suspaudė širdį vien pagalvojus apie tai, kas dabar bus. Išplėtusi akis ji stebėjo, kaip Melburnas pakėlė Godą ir nukreipė psi energiją jai tiesiai prie veido.



– Paleisk ją! – drebančiu balsu sušuko mergaitė, bet judintis iš vietos nepajėgė.



– Jeigu neisi su manimi geruoju, nukentės ji, – šyptelėjo Melburnas. – Pagalvok apie ją ir pasirink galutinį sprendimą.



Daugiau nebegalėdama valdytis Ravena pravirko, tačiau sprendimo nepasirinko. Įtemptai mąstė, ką daryti, o galvoje sukosi tik beprasmiai planai. Ji puikiai žinojo atsakymą, bet nedrįso jo ištarti garsiai.



– Nejaugi tikrai nori, kad per tave nukentėtų kiti? – toliau kalbėjo Melburnas. – Jeigu ne tu, nei Lina, nei Arela nebūtų patekusios į požemius. Paklusk man, tada galbūt Tasdaras jas paleis.



– Aš... aš pasiduodu, – galiausiai sukuždėjo Ravena ir suklupo ant kelių.
Lunarija