Vasarai besibaigiant


Negaliu atitolti nuo jausmų
paliesti gyvenimo kito –
mintys iš sielos gelmių –
viskas tarsi ranka parašyta.
Tereikia paleisti į laisvę,
lai versmė laisvai liejas,
kūno ir sielos dueto garsai,
skirtingais akordais skrieja.
Negaliu liesti svetimų žaizdų,
kokios bebūtų skaudžios,
O ypač girdėti aidų tolimų –
kažkur prie artimo glaudžias.
 
Vasara nuaidėjus – deja,
džiugesio nejaučia širdis,
mintys pagautos vėjo
nenutils į tolumas skris...
Klajos vasaros takuos,
miškų ir klonių žalumoj –
pasislėpti tavo jausmuos –
sugrįžo – ne toli tenuėjo.
Greitai saulė paliks horizontą,
švelnus vėjas rečiau lankys,
nedovanos Baltijos kranto
ir niekas bangų neatplukdys.
Nei pamario smėlio gelsvų kopų,
nei jūros švelnios gaivos,
nors gyvenimas sudėliotas iš lopų –
niekas neužpildys sieloje tuštumos
 
1988 m.
 
Rena