Išėjom rugpjūty į Baltijos kelią,
Pasipuošę žiedais, šypsenom.
Nuo grožio didingo sutrikę, nustebę
Dangaus mums duotom valandom.
 
Žadėjom atgimti, keltis ir kelti
Visus iki Laisvės žvaigždės,
Skaudžiausio likimo nė vienas nevengti
Už Lietuvą, jeigu reikės.
 
Reikėjo. Aukojo ir liejosi gausiai
Nakties 13-osios lašai,
Stingdė širdis ne šaltis, o kruvinas Sausis
Ir mintis – gal nebus per mažai?
 
Mes ėjom toliau, tiktai dainos į giesmes pavirto,
Į maldas prie paminklų, prie skausmo gėlių,
Ne viena sengalvėlė prie kryžiaus palinko
Prie Laisvės gynėjų, mylimiausių sūnų.
 
.....................................................

Mes einam ir einam, tik gal laikas sustoti,
Atsigręžt ir pažvelgti atgal?
Gal per daug nuo tautos, nuo savųjų nutolom
Ir pamiršome Lietuvą gal?
 
Gal nutolom nuo Sąjūdžio, jo idealų,
Nuo kadaise duotų pažadų
Mylėti Tėvynę kaip motiną savo,
Eit Dievui ir tautai tarnystės keliu.
 
Laisvės kelias gražus, jeigu darbu jį puošiam,
Jei gimtosios kalbos ir dainų neišduodam,
Jeigu kovai už ją visados pasiruošę,
Kaimynui ir draugui tvirtą ranką paduodam.