Pamažu pamažu slopsta alsios karštymečio vilnys,
Pabariuos užsilikę žiedai tik pritemus šiek tiek atsigauna.
Kaip kankinami tie, kas privalo aruodus pripilti
Nuo darbų nuospauduotom, įdiržusiom saujomis.
Įsiėdęs mėšlungis per naktį po raumenis blaškosi –
Pareiga juk neklausia, ar spėjai ištiesinti nugarą?
Tad vargu ar jauti, kaip iš daugtaškio suneši tašką,
Tad vargu ar girdi saulei tekant, kaip laikrodis subara.
Išjudėk, jei gali. Mirga marga įkaitintas oras.
Kad nealktų gentis, tenka nert į karštymečio pragarą.
Pamažu pamažu nebeliudija nieks, koks tu doras
Ir išspaudžia kaip atlygį šykščią vienintelę ašarą.