Norėčiau atsisėst, bet nedrįstu.
Tikriausiai Kaukas man neleistų.
Galėtų būt taksiukui neramu,
Jei šeimininko ko nors klausčiau.
 
Bet ne dėl Kauko, ne dėl jo...
Būtų sėdėt nemandagu
Prie kunigo, atvykusio nuo Svėdasų,
Dabar jau Rektoriaus bažnyčios šios.
 
Tiek knygų palikta, žmonėms tiek atiduota,
Kai drąsiai skelbė Dievo žodį šitiek metų,
Kai žadino lietuvį kilt, nepasiduoti,
Kovoti ir mylėti savo kalbą, raštą.
 
Skaitai knygas, apysakas vaizdingas,
Jose regi gyvenimus, lemtis žmonių.
Jie paprasti, bet tokie artimi, nuoširdūs,
Lyg būtum kažkada gyvenęs pats kartu.
 
Išėjo „Dėdės ir dėdienės“,
Reti dabar „Pragiedruliai“.
Gerai, kad čia esi ne vienas,
O ir arti jaukūs namai.
 
Šalia nesėsiu, tik dėkosiu
Už meilę Lietuvai, žmonėms.
Už paliktą mums brangų žodį,
Kuris tautoj ilgai gyvens.