Nerimas
Kunkuliuoja šaltinis iš gelmių,
privalai atlaisvinti –
jis širdies dūžių gilių –
slogu vien knygomis gyventi.
Užgožia gyvenimą šalia –
jausmų galia lyg genelis
ima stuksenti,
mano norai atitolę, deja...
Pakankamai atskleidžiau save:
požiūris aplinkai aiškus,
kad galėčiau išplukdyti „nerimą" upe,
gal pasiliktų giedras dangus.
Žaliuojantys medžiai gaivia lapija,
pavėsis vasaros kaitroje,
lapuose pasislėpusi tyla –
draugė nekviestoje minioje.
1988 m.