paguoda
Nedovanokit man brangių gėlių,
Vis tiek per laiką jos nuvysta.
Geriau padovanokit šypseną akių,
Kurios vėl sugrąžina į vaikystę.
Ir kaip kadaise, takučiu – namo
Parveskite mane į gimtą kaimą.
Tik nebelos čia prie būdos šuva –
Išdžiūvo šulinys savaime.
O ir dangus toks aukštas pasibels
Į ištuštėjusį mūs namą.
Danguj spindės vienintelė žvaigždė
It kelrodė, sutinkanti benamį.