.....
Žmogus žmogui, medis medžiui nelygūs,
Viskas pasaulyje originalu, nepakartojama:
Ir meilė ir neapykanta ir gyvenimas ir mirtis,
Nežinai, kas tave išlydės ir kas tave pasitiks.
Ir kur ta yra pasaulio ir mūsų pradžių pradžia,
Kiekvienas ją savaip, vis iš naujo kitokią atranda,
Kaip kurmiai rausiame žemes, ieškome šv. Gralio,
Gal taip ir nesulauksim, neišvysim pasaulio galo.
Ir kai beieškodami galiausiai prieiname akligatvį,
Turime sugrįžti į ten, kur tūkstančius kartų buvom,
Niekas neprisipažįsta, niekas neprisiima sau kaltės,
Kodėl tiek daug jaunų kūnų žemėje trūnija ir pūva.