Nebegaliu suprasti, kas svarbiau –
užkimęs žodis ar paletės spalvos.
Blaškausi per gyvenimą kaip šuo,
ant ežero mėnulis nusileido.

Kai pradedu tapyti, liejas žodžiai,
o kai rašau, galva pilna spalvų.
Nebežinau, ką tau ir atsakyti,
esu tik paprastas, neatrastas gamtos kirmuo,

kuriam dar reikia šilumos ir meilės,
ir, žinoma, skaisčių, šviesių spalvų.
O žodžiai, žodžiai išplaukia savaime,
ir kaip lietus išlyja paslapčia.