Aiškių žingsnių aidas atsimušė į vėsias akmenines sienas, kai juodais apsiaustais apsigobę vyriškiai, su sunkiais nešuliais ant pečių, skubiai patraukė klaidžiais požeminiais koridoriais. Juos gaubianti tamsa visai nebaugino, nes tai buvo teritorija, kurią jie pažinojo kaip penkis savo pirštus. Kiekvienas kampelis čia atsidavė ne tik tamsa, bet ir niūrumu, siurbiančiu visas teigiamas emocijas ir verčiančias jas baime ir pasibjaurėjimu.

Norėdami trumpam pailsinti nuo svorio nutirpusius raumenis, vyrai minutėlei stabtelėjo, po to vienas iš jų mostelėjo ranka, rodydamas, kad metas judėti į priekį. Netrukus pasenusį koridorių pakeitė erdvi tuščia salė. Priešingai nei kitose požemio vietose, kambario sienos buvo lygios, o be durų priešais nieko daugiau nesimatė. Išsitraukęs iš kišenės didelį varinį žiedą su skirtingų dydžių ir formų raktais, vyriškis nedvejodamas išsirinko reikiamą. Spyna spragtelėjo, patvirtindama, kad durys sėkmingai atrakintos, ir abu vyrai pagaliau žengė vidun. Priešais juos atsivėrė siaura patalpa su žemyn vedančiais laiptais, o einant gilyn oras po truputį darėsi drėgnesnis ir šlykštesnis, mat buvo prisigėręs sukrešusio kraujo kvapo.

Kai laiptai baigėsi ir žemė po kojomis vėl tapo lygi, vyrai persimetė žvilgsniais, bet visiškai nekalbėdami ėjo toliau. Žemutinio požeminio koridoriuose eilėmis rikiavosi daugybė kamerų, neleisdamos abejoti, jog tai kalėjimas. Juodoms figūroms einant tvirtomis akmeninėmis grindimis, iš kai kurių kampų atsklido pagalbos šauksmai ir dejonės, bet nekreipdami į tai dėmesio jie pasuko į dešinę ir sustojo prie vienos iš kamerų. Vyras su raktais žengė prie durų, o kai jas atrakino, nedelsdami jie sumetė savo nešulius ant grindų. Vienas taip juokėsi, kad jo balsas aidėjo per visas kalėjimo sienas.

– Gali kad ir mirti, niekam nerūpi, – piktą juoką pakeitė šaltas, bejausmis balsas. Daugiau nieko nesigirdėjo, tik jėga užtrenkiamos ir užrakinamos durys. Žingsniams nutolus įsitvyrojo tyla ir naujieji kaliniai beviltiškai susižvalgė, žinodami, kad jų laukia ilga diena.

Kaip ir visa kita šiame kalėjime, kameros atrodė tarsi didžiuliai akmens luitai, stačiakampio formos ir pakankamo dydžio tik dviem kaliniams. Blausi deglų šviesa apšvietė koridorius, tačiau jose jokio šviesos šaltinio nebuvo. Už tų kietų metalinių durų nesimatė net menkiausio šviesos lopinėlio. Su kaliniais jie čia elgėsi kaip su gyvuliais, todėl niekas nesivargino aprūpinti jų lovomis ir teko miegoti ant grindų. Vienintelis privalumas – atskiras vonios kambarys, į kurį galima patekti pro nedidelį plyšį tarp sienos, skiriančios kamerą nuo koridoriaus.

Kurį laiką ant grindų sėdėjusi figūra pakilo ir norėdama patikrinti durų tvirtumą pirštų pagalvėlėmis braukė lygiu paviršiumi, tarsi ieškodama įtrūkimų metale. Keletą kartų jos riešas sustojo, lyg būtų ką užčiupusi, tačiau rasti kažką, kas suteiktų vilties pabėgti, nesisekė. Nenorėdama pasiduoti, moteris dešiniuoju petimi įsirėmė į akmenį ir bandė jį kaip nors pralaužti, bet to nepakako, tad stipriai įsikibo pirštais į sienos plyšį. Tačiau pastangos ką nors padaryti buvo bevertės, siaurų tarp sienų plyšių nepavyko nei sugriebti, nei pajudinti.

Praradusi viltį Lina sunkiai atsiduso. Veide atsispindėjo neigiamos emocijos, bet atrodė, jog ji įtemptai mąstė. Kankino sunkus jausmas, kad atsitiks kažkas labai siaubingo, o tą jausmą dar labiau sustiprino tyla. Staiga viskas pasidarė taip absurdiška, ir dabar moteris svarstė, kaip šioje vietoje baigsis jos gyvenimas, juk iš Nebūties pasaulio niekas taip paprastai nepasprukdavo. Po žeme ji negalėjo matyti saulės ir prarado laiko nuovoką, o naudotis savo galiomis negalėjo dėl riešus juosiančių metalinių ringių. Tačiau šį kartą sėkmė nenusišypsos ir jai nepadės joks Melburnas, kuris už ankstesnę pagalbą tikriausiai buvo žiauriai nubaustas.

Maždaug po valandos koridoriuje ir vėl pasigirdo žingsniai ir juos lydintys atodūsiai. Dabar sargybinis atėjo vienas. Jo batai buvo kaustyti metalu, todėl kiekvienas žingsnis kėlė ausį rėžiantį trenksmą, aidintį šiame begaliniame kalėjime. Visi garsai nutilo, asmeniui priartėjus prie Linos kameros durų. Po kelių akimirkų tylą nutraukė raktų džeržgesys. Spyna garsiai spragtelėjo, o kai durys pagaliau atsidarė, kalinė susidūrė su tamsiu žmogaus siluetu.

– Turi lankytoją, sek paskui mane, – jo balse buvo justi nepasitenkinimas. – Jokių gudrybių, pabėgti iš čia neįmanoma.

Lina neištarė nė žodžio ir išėjo iš kameros, sužvangindama ant rankų pritvirtintas grandines, kurios skausmingai patvirtino, jog sargybinis sakė tiesą. Stengdamasis nesukelti nereikalingų garsų, jis pervedė kalinę laiptais ir įstūmęs ją į kitą patalpą skubiai pasišalino. Liną pasitiko du sargybiniai ir tarp jų stovintis vyriškis su šarvais, bet nepaisydama beviltiškos padėties, vedama instinkto, ji atidžiai apžiūrėjo kambarį. Stalas, esantis tiesiai už Tasdaro, buvo nuklotas ritinėliais ir pavieniais popieriaus lapais, o kairiajame kampe stovėjo žvakidė su trimis žvakėmis. Nedidelės liepsnelės kartkartėmis suvirpėdavo, pagautos lengvo skersvėjo, tačiau pagrindinis apšvietimo šaltinis buvo kambaryje įrengtas didelis židinys. Tyrinėjantis Linos žvilgsnis užkliuvo ir už medinės spintelės prie sienos su langu, pro kurį sklido aklina nakties tamsa. Jeigu tik kaip nors pavyktų, galėtų pro jį pasprukti.

– Žinai, kur esi, ar ne? – su ironija balse prakalbo Tasdaras. – Ne kiekvienam tenka čia patekti, esi ypatinga mano kalinė.

– Nesuprantu, ko iš manęs nori, – ramiu balsu ištarė Lina.

– Turėjai galimybę ramiai gyventi ir nesikišti į mano reikalus, bet nusprendei, kad mylimi žmonės kur kas svarbesni už tavo pačios saugumą, ar ne? Bet esi per silpna net kovoti už save, kaipgi sugebėsi apginti juos, būdama tokioje vietoje? – Tasdaras lėtai priėjo arčiau ir pasilenkęs prie jos pažvelgė tiesiai į akis. – Manai, pavyks mane pergudrauti ir pasprukti, kaip praeitą kartą?

– Kodėl iš tikrųjų mane čia pasikvietei? – neatlyžo moteris, neatitraukdama nuo jo žvilgsnio ir leisdama suprasti, kad nieko nebijo. – Tu esi demonas, tau nerūpi žmonių gyvybės, todėl niekada ir nesuprasi, kodėl bandau apginti artimuosius. Išvis neturėčiau vargintis aiškindama.

Tasdaras nusišypsojęs klestelėjo į kėdę ir uždėjo rankas ant porankių, taip parodydamas, kaip jam smagu kalbėti apie jai nemalonius dalykus.

– Vieną dieną aš tave palaušiu, ir tada neturėsi kito pasirinkimo, kaip tik pasakyti tiesą. O jeigu ne tu, tada man viską pasakys Arela. Ją palaužti bus kur kas lengviau, tik keletas paspaudimų, ir atsakymas mano rankose.

Lina išsigandusi kurį laiką tylėjo. Šalia Tasdaro stovėję sargybiniai priartėjo, tarsi saugodami savo valdovą nuo galimų pavojų, nors jos rankos vis dar buvo suvaržytos antrankiais ir ji jokiu būdu neįstengtų jam ko nors padaryti.

– Arela? – galiausiai išlemeno moteris. – Tu ją pagrobei?

– Ji sveika ir saugiai uždaryta mano tvirtovėje, – kreivai šyptelėjo jis. – Taigi, pasakysi man viską ar leisi jai kentėti?

– Jeigu taip nori žinoti, kodėl iškart nesikreipi į Arelą, o kamantinėji mane?

– Nenoriu jos skriausti, bet ji atkakliai tyli, tad jei to nepadarysi tu, būsiu priverstas ja pasinaudoti, o tai tikrai nesibaigs gražiai.

– Kaip drįsti ją į tai painioti? – pasipiktino Lina. – Arela tau nieko nepadarė, ji visiškai su tuo nesusijusi.

– Tikrai? – jo raudonose akyse žybtelėjo pikta kibirkštėlė, delnai prisispaudė prie stalo paviršiaus, kai jis atsistojęs palinko į priekį. – Keista, galiu prisiekti, kad Arela prisiėmė sau visą kaltę ir maldavo paleisti kitus. Kaip paaiškinsi tai? Ji negalėjo visko sugalvoti viena, kažkas turėjo jai padėti.

Tačiau moteris tylėjo nejudėdama. Jokiu būdu negalėjo sakyti tiesos, nors baimė dėl Arelos kas sekundę vis augo. Kažin, ar bandydama iš čia pabėgti ką nors pakeistų, galbūt atsidurtų tik dar blogesnėje padėtyje nei dabar. O tai, kad už durų arba visoje Nebūties pasaulio teritorijoje laukė daugybė sargybinių, nesuteikė jai jokios vilties.

– Manai, kad atvykau čia tik tam, kad girdėčiau tylą? – pasišaipė Tasdaras. – Sakyk, kokie jūsų planai? Juk ketinote ne tik paimti Azaros žiedą, ar ne? Tuomet kodėl taip ilgai laukėte ir neatvykote pasiimti jo anksčiau?

Lina giliai atsiduso. Praėjo vos dešimt sekundžių, o jautėsi taip, tarsi ant šių šaltų grindų priešais jį būtų prastovėjusi visą amžinybę.

– Kodėl tau vis dar rūpi? Mums nepavyko įgyvendinti savo planų, tu laimėjai, tad koks skirtumas?

– O iš kur man žinoti, kad nesugalvosi to plano įgyvendinti vėliau, hm? – primerkė akis demonas. – Tikriausiai jūsų yra ir daugiau, bet nenumanau, kurie iš jų norėjo prie to prisijungti, kol Ravena visko nesugadino. Kaip kvaila manyti, kad pavyks pergudrauti mane vienai, ar ne?

Tasdaras nusibraukė nuo kaktos plaukų sruogą, veide pasirodė plati klastinga šypsena.

– Žinai, kas tavęs laukia, jei ir toliau tylėsi? – tęsė jis. – Išgausiu tiesą iš Arelos, o tave uždarysiu požemiuose ir pasirūpinsiu, kad paskutinės dienos būtų tau tikras pragaras.

Demonas vėl priartėjo ir pasilenkė taip, kad jo veidas būtų viename lygmenyje su Linos. Atrodė, ketino jai smogti, bet dėl neaiškios priežasties susivaldė.

– O Felicija... pasirūpinsiu, kad ji sužinotų, kaip tau teko kankintis ir kaip malonu man buvo tai stebėti, – minutėlę tylėdamas jis gaudė jos reakciją. – Tik pasakyk tiesą, tada galbūt tavęs pasigailėsiu ir galėsi grįžti namo.

– Puikiai žinai, ką manau apie tavo planus, – Lina suraukė antakius, aiškiai suprasdama, kad jis laikė ją žemesne būtybe, kuri patikės jo tuščiais pažadais.

Šie žodžiai sukėlė šaltakraujišką šypseną Tasdaro veide. Jam rūpėjo tik jo tikslas, todėl jis padarys viską, kad priverstų Liną prabilti. Viena ar dvi gyvybės kris, koks skirtumas? Tai nepakeis jo planų.

– Supranti, kad jei tylėsi, Arelos šansas išgyventi bus labai mažas? Nori, jog per tave kentėtų ji? – po ilgos pauzės vėl prakalbo Tasdaras. – Bet spėju, kad tau dar reikia apie tai pagalvoti. Sargyba, išveskite ją.

Netrukus tvirtos rankos ištempė Liną iš kambario. Atsidūrusi kalėjimo koridoriuje, ji įjungė visus savo pojūčius, bet be sunkių žingsnių daugiau nieko negirdėjo, o po kelių minučių sargybinis atidarė duris ir negailestingai nustūmęs ją ant akmeninių grindų skubiai pasišalino. Nekreipdama dėmesio į skausmą, kurį sukėlė sunkus smūgis į akmenį, moteris pašoko ant kojų ir prisispaudė prie metalinių durų.

– Pasirūpinkite, kad tris dienas ji negautų maisto.

Tasdaro balsas pamažu nuslopo. Nors sargybinis kažką ir atsakė, Lina nesuprato nė žodžio. Vėl įsitvyrojo tyla. Niekas nežinojo, kokių baisių kankinimų jai teks patirti, kai jis bandys išgauti atsakymą, bet tai buvo tik pradžia. Pabaigos pradžia.