Pažintis su žalčiu

Buvo karšta vasaros diena. Po sesijos su drauge ėjome gatve ir skersgatvyje sutikome du vaikinus, iki ausų išsišiepusius. Pagalvojau, kad tos šypsenos nuo ausies iki ausies nutėkštos mano draugės garbei, kadangi ji buvo už mane aukštesnė ir graži mergaitė.
Prasilenkiant ant kaklo ir pusnuogų pečių pajaučiau kažką labai šaltą ir judantį. Truputį pasukau galvą į šoną ir akių lygyje prie veido išvydau gyvatės galvą.  Suklykiau nesavu balsu ir laikinai praradau Dievo dovaną – amą. Gerai, kad niekada nealpdavau. Tiek ir būtų man trukę iki pilnos laimės, jei būčiau savo ūgiu pamatavusi gatvę. Tačiau šurmulį sukėliau, nes netoliese stovėjo būrelis laukiančių autobuso žmonių.
Vienas iš vaikinų ramiai paaiškino: „Mergaite, juk tai žaltys. Matote, galvos šonuose geltonos dėmės". Po tokio streso nebūčiau sugebėjusi pamatyti net kumščio didumo dėmių. Kadangi dar nebuvau atgavusi kalbos dovanos, nieko nesakiusi nuėjau šalin. Kokį pamokslą išrėžė jiems draugė, neklausiau.
Prieš tai buvau buvusi ne kartą zoologijos sode, bet terariumą apeidavau lanku, nes ropliams didelės meilės niekada nejaučiau, todėl apie juos mano žinios buvo lygios nuliui.Taip nelauktai man buvo suteikta akivaizdi ir vertinga informacija apie roplį – žaltį.
Netoli Kauno zoologijos sodo, Vidūno alėjoje, buvo ir berods dar ir dabar yra studentų bendrabučiai. Vaikinai iš zoologijos sodo buvo parsivilkę net liūtuką, o „pasiskolinti” žaltį jiems buvo smulkmena.
nei_sis_nei_tas