Iš pacukruotų liepos aukštumų
Rituos į sodriai nokstantį rugpjūtį,
Nes jausmas toks, jog prieblandon krentu,
Pamiršus maldą, kaip ilgiau čia būti.
Išryško pakelės, pamainiusios šilkus
Į ašutinę keterą ražienų.
Lig šiolei ėjome, atrodė, jog abu,
Bet paaiškėjo – iš tiesų po vieną.
Ne, negaliu įvardinti dienos,
Kai iki peršulio bus nektarinės sausos,
Drovu dėl to, jog neturiu, ką duot
Ir kad lopšinių niekas nesiklauso.
Skubra į niekur prakaito lašu
Pasūdo talpią seno kūno raukšlę.
Iš pacukruotų liepos aukštumų
Mes pikiruojame nė nematavę aukščio.
Sudušim? Gal. Tokia lemtis visų,
Kurie išbarstė skristukus ir plunksnas.
Pati nebetikiu, kada krankiu: ESU,
Kai ne nuo derliaus – nuo savęs apsunkus.