Šypsaisi, Ąžuole, šypsaisi
(Atsiliepiant į kai kurių asmenų bandymą sumenkinti Sąjūdžio šauklį, jau mirusį,
vieną iš talentingiausių tautos mylimą ir gerbiamą poetų, Justiną Marcinkevičių,
jo paliktą nuostabią istorinę trilogiją bei visą kūrybą)
Šypsaisi, Ąžuole, kažkur virš žemės
Iš skruzdėlyčių ir žiogų,
Kurie poezijos vainiką žalią
Nori sumenkinti kerštu.
Kas jį užsakė? Gal pavydas
Dėl žmonių meilės, dėl šlovės,
Kad tu ją Lietuvai paskyrei
Poezijos kalba skambėt?
Istorijos aušrom nušvitęs,
Davei mums viltį bei drąsos
Su Sąjūdžio banga pakilti
Kovot už laisvę Lietuvos.
Skambėjo žodis, gyvas žodis,
Skambėjo plienu ir variu.
Širdis užbūręs taurus grožis
Šaukė likt amžiais lietuviu.
Šviesus net ir nakties dangus žvaigždėtas.
Tu – mums poezijos žvaigždė.
Joje tiek meilės, išminties sudėta,
Kuri kartų kartas lydės.
...........................................
Veltui žiogai ir skruzdės krebžda,
Ne joms vainikai ąžuolų.
Gyvuos ten „Mindaugas“, šalia jo „Katedra“,
Su „Mažvydu“ ir Justinu,
Laisvos tautos poezijos šaukliu.