Demono vaikas V-18

Melburnas išvedė Arelą iš didžiosios salės ir jie patraukė tamsiu koridoriumi, vedančiu požemių link. Arela neturėjo jėgų kalbėti, tad tylėdama tik dairėsi aplinkui. Paskutinį kartą buvo čia prieš dvylika metų, bet vieta atrodė nė kiek nepasikeitusi. Joje atgimė ne tik seni prisiminimai, bet ir pojūčiai, kuriuos taip stengėsi užgniaužti giliai savyje. Tiek kartų buvo vedama šiuo koridoriumi į kankinimų kambarį, kuriame Tasdaras negailestingai talžė ją botagu. Randai buvo išlikę iki šiol, ir ji guodėsi tuo, kad jie vagojo tik nugarą, tad negalėjo jų matyti.

– Žinau, ko čia reikėjo Ravenai, – staiga prakalbo Melburnas, taip priversdamas ją krūptelėti. – Knygos, kurioje yra burtai, galintys padėti panaikinti skydą, gaubiantį visą Tamsos karalystę. Deja, Tasdaras sunaikino tą knygą, kad Ravena jos negautų, vis tiek jei skydas kaip nors išnyktų, galėtų be vargo jį atkurti, nes jau moka tuos burtus mintinai.

– Bet... bet iš kur tu viską žinai? – negalėjo patikėti moteris. – Juk galėjai viską pasakyti Tasdarui.

– Bet nepasakiau, – gūžtelėjo pečiais jis. – O gal norėjai?

– Ne, bet kodėl to nepadarei? Maniau, ištikimai jam tarnauji.

– Tai dar nereiškia, kad turiu daryti viską, ko jis užsigeidžia, dar nesu toks beširdis. Suprantu, jis kankins tave, kol galiausiai išgaus tai, ko jam reikia, bet pati tai pasirinkai, turėsi ir iškęsti.

– Vadinasi, būtum pritaręs bet kokiam mano sprendimui?

– Ne man spręsti, ką turėtum daryti, aš tik prisitaikau.

Arela tylėjo, nežinodama, ką daugiau jam pasakyti. Eiti į priekį sekėsi sunkiai, nes po Tasdaro smūgio vis dar skaudėjo pilvą, bet Melburnas to nepaisydamas sparčiai vedė ją tolyn. Po kelių minučių jie įžengė į erdvesnę, deglų apšviestą patalpą. Moteris susigūžė nuo kūną apėmusio šalčio, išbalusį jos veidą aiškiai apšvietė ugnis, tik dar labiau išryškindama nerimą ir skausmą jos akyse.

– Atkišk rankas, – paliepė jai vyras, iš pašonės traukdamas antrankius. – Net jei ir nepritariu tam, jog tu čia, negaliu rizikuoti, kad naudodama galias paspruktum.

Arela nesiginčydama pakluso. Žinoma, galėtų bandyti pasprukti, kol dar nebuvo suvaržyta, bet tik dar labiau nukentėtų. Be to, negalėjo bėgti iš čia kaip bailė, kai žinojo, kad kažkur pas Tasdarą vis dar turėtų būti Rebeka.

– Beje, o kaip dėl Ravenos? – bebaigdamas rakinti antrankius pakėlė į ją akis Melburnas. – Ar ji tikrai nešioja savyje Tasdaro galią?

Arela nieko nesuprasdama pažvelgė į jį, bet pamačiusi įdėmų žvilgsnį iškart nusuko akis.

– Ką nori tuo pasakyti? Ji Tasdaro duktė, nejau nė karto nematei jos galių?

– Girdėjau, ką jis sakė, kad pirmas vaikas nėra jo, pamaniau, galbūt Ravena taip pat.

– Nenoriu su tavimi apie tai kalbėti, – šaltai atkirto ji. Ir kodėl gi jam taip parūpo? Greičiausiai tik norėjo suktais būdais išgauti atsakymą ir pasakyti jį savo šeimininkui, kad už tai gautų dosnų atlygį. – Tasdaras viskuo pasirūpino, pats matei, kaip laikė įkalinęs mane tvirtovėje.

Melburnas daugiau nieko nesakė, tik vedė ją tolyn apgriuvusiais laiptais. Atrodė, kad jie niekada nesibaigs, o šaltis tik dar giliau skverbėsi į kūną, iki pat kaulų smegenų. Eidama paskui vyrą, Arela bandė suprasti, kiek iš tiesų jis yra įklimpęs į Tasdaro pinkles ir ar padėtų jai surasti dukteris ir iš čia pabėgti, jei tik kaip nors jį įtikintų. Melburnas nebuvo toks, kaip Tasdaras, ji jautė jo abejones ir baimę, galbūt pavyktų kaip nors prisikasti? Nors ne, moteris papurtė galvą, negalėjo griebtis paskutinio šiaudo, galbūt gėrio jo širdyje jau seniai nebeliko, o ji tik bandė bereikalingai jį rasti. Galbūt Melburnas tik apsimetė nesantis visiškai blogas ir gerai mokėjo vaidinti emocijas, nes norėjo, jog ji prarastų budrumą ir jam išsipasakotų, kaip ji ir manė prieš tai, o tai reiškia, kad jos padėtis nė kiek nebuvo geresnė.

Melburnas pagaliau sustojo ir išsitraukęs raktus ėmė rakinti aprūdijusią spyną. Pabaigęs sunkiai atidarė grotas, stumtelėjo visiškai nesipriešinančią Arelą į vidų ir skubiai vėl jas užrakino. Moteris tik sugriebė už virbų, ruošdamasi praverti lūpas, bet staiga išgirdo žingsnius ir nustebusi pažvelgė į tą pusę, iš kur sklido jai visiškai nepažįstama energija. Širdis kaip pašėlusi ėmė daužytis krūtinėje, kai deglų metamoje šviesoje išryškėjo mergaitiškas siluetas.

– Tasdaras nori, kad kuo skubiau pas jį ateitum, – prakalbo ji. – Sakė, turi naują užduotį, prie kurios turėsiu prisijungti ir aš.

Arela niekada nebuvo mačiusi šios mergaitės, bet ištarti žodžiai aiškiai apie ją viską išdavė.

– Gerai, tuoj ateisiu, – ramiai atsiliepė Melburnas.

– Agnese, kodėl taip elgiesi? – pasibaisėjusi lėtai purtė galvą Arela. – Maniau, kad Tasdaras tave privertė, bet tu juk išdavei mus ir susidėjai su juo savo noru, tiesa? Ar bent nutuoki, su kuo prasidedi? Jis sugadino visą mano gyvenimą, tą patį padarys ir tau.

– Manai, kad ji nesupranta? – nė nepažvelgdamas į ją atkirto Melburnas. – Kalbi visai kaip Lina, visiškai nenutuokdama situacijos.

– Agnese, prašau, paklausyk manęs, – maldavo jos moteris. – Žinau, kad Ravena tau labai svarbi. Ilgą laiką laikei ją savo seserimi, argi tikrai nori tapti jos varžove?

– Tiesa, Ravena man kaip sesuo, – pritarė jai mergaitė. – Bet visas mano gyvenimas buvo melas, nuo pat pradžių turėjau žinoti, kad mano likimas bus nulemtas šioje tvirtovėje, galbūt tada būtų kur kas geriau susitaikyti su tuo, jog Ravena priešingoje pusėje nei aš. Galbūt tada jos nė nepažinočiau, bet dabar aš čia tik tam, kad ją apsaugočiau.

– Padėdama Tasdarui Ravenos neapsaugosi, – bandė įtikinti ji. – Žinau, kad Melburnas tau sakė kitaip, bet jis neteisus, aš...

– Nesikišk į mūsų reikalus, Agnesė žino, ką daro, – pertraukė ją susierzinęs Melburnas ir jau kreipėsi į dukterį. – Eime, nedelskime.

Arela tylėdama tik nulydėjo tolstančius kūnus. Norėjo šaukti, išsirėkti ant viso pasaulio, koks jis neteisingas ir žiaurus, bet negalėjo praverti lūpų. Melburnas aiškiai suprato, ką ji dabar jaučia, būtent dėl to privalėjo palikti ją vieną, nes nematant kitų skausmo lengviau pamiršti savąjį. Agnesė vos spėjo eiti iš paskos, tvirti tėvo žingsniai šiek tiek neramino. Ji dairėsi aplinkui, mėgindama įsiminti kiekvieną kampelį, nors deglų apšviestuose koridoriuose matė ne viską.

Pagaliau tamsus koridorius baigėsi ir jie pasiekė duris į didžiąją salę. Melburnas nesuabejojęs žengė į vidų, o Agnesė padarė tą patį. Tasdaras kaip visada sėdėjo savo minkštame krėsle, apsigobęs raudonu apsiaustu, o įėjus parankiniui nukreipė į jį savo įkypą žvilgsnį.

– Tai kokie mūsų ateities planai, pone? – perėjęs kilimą nusilenkė Melburnas.

– Visų pirma džiaugiuosi, jog puikiai atlikai savo darbą ir sužinojai apie Elzaro ašmenis, – šyptelėjo demonas, nusibraukdamas nuo kaktos juodų plaukų sruogą. – Tik gaila, kad tie ašmenys kažkur dingo, ar ne?

– Taip, mano pone, – žvelgdamas į grindis pritarė Melburnas. – Ir ką man dabar daryti?

– Tam ir bus reikalinga tavo duktė. Noriu, kad ji padėtų tuos ašmenis gauti, – Tasdaras pakilo nuo krėslo. – Nagi, Agnese, prieik, noriu pažvelgti tau į akis.

Nors ir šiek tiek abejodama mergaitė pakluso. Tasdaras stebėjo kiekvieną jos menką judesėlį, tad vos priartėjusi ji sustingo lyg akmuo, laukdama, kol jis ką nors pasakys. O Tasdaras lyg tyčia delsė, tyrinėdamas ją nuo galvos iki kojų, kol galiausiai sustojo ties veidu.

– Tavo akyse regiu neapykantą, – ramiai prakalbo jis. – Matau, gali būti labai drąsi.

– Bet ką aš turėsiu daryti?

– Išsiaiškinti, kur dingo Elzaro ašmenys ir pargabenti juos man.

– O kaip man tai padaryti? Ką turėčiau daryti pirmiausia?

– Nuvyk į Azryatą ir įgauk Elizos pasitikėjimą, o tada padėk jai tų ašmenų ieškoti. Manau, Eliza turi didesnę tikimybę juos rasti, galbūt netgi įtaria, kas juos galėjo pavogti. Visų pirma noriu pamatyti, ką sugebi, ir jei be priekaištų įvykdysi užduotį, duosiu tau naujų galių, kad sugebėtum lengviau vykdyti kitas užduotis. Tai bus pirmasis tavo atlygis, gerai?

– Žinoma, o kada man pradėti?

– Kuo greičiau, tuo geriau, mieloji, – švelniu lyg aksomas balsu ištarė jis, pagaliau atsitraukdamas nuo Agnesės. – O tau, Melburnai, šiandien užduočių gana, gali pailsėti ir suplanuoti rytojaus dieną.

– Taip, mano pone, – linktelėjo jis.

Agnesei pasirodė, kad jis itin ramiai sureagavo į jos užduotį, bet per daug apie tai negalvojo. Galbūt jis slėpė tikruosius savo jausmus arba išties labai nesijaudino, nes Tasdaras neliepė jai žudyti. Tačiau mergaitei geriau nepasidarė, nes vieną dieną jis būtent tai ir lieps.
Lunarija