Kiek apiblukus vasara
Neišsiblandančioj senatvinėj migloj,
Tačiau kodėl aš nebenoriu atsibusti?
Gal sąnariai, kad nebegirgžda
Iki gailių ak, oi,
Svaigus aistros nektaras
Taip, kaip plūdęs, plūsta?
Ten aš esu tiesi, žvitri, be akinių,
Aksomo kuždesius
Klausa be aparato girdi,
Tenai be drovesio tave vos vos liečiu,
Tenai be vėjo lig membranų virpu.
Ten aš pražydusi
Be užslėptų dyglių,
Glėbys kaip vartai į Edeno sodus,
Čia visas laikas
Iš alpių spanų,
Kuriuos – net blunkančius –
Regėti nepabodo.