Pašiurpę trupa šienapjūtės pabariai,
Kaitroj išsmilkę savyje atolus.
Ar guodei, vėjau? Ne, piktai barei,
Ko aš nesimeldžiu palūžus ir parpuolus.
Tau reikia žodžių ar tikrų jausmų,
Kuriuos pamato dieviškosios akys?
Prapulti paprasta tarp nuolankių visų,
Kurie meluodami tau ditirambus sakė,
Giedojo darniai tas pačias natas,
Kurios per laiką pajuoka pavirto.
Kam leidai klysti? Ne atrast - prarast?
Kam dulkių apnašu rėdei didingą tikslą?
Dabar štai styrau pakelėj pilkoj,
Gilių šaknų iš molio nebetraukiu.
Nesiteirauju, kas įvyks rytoj.
Gal Tavimi be žodžių pasikliauju?..