Jau prasidėjus nepriklausomybei, vakarop nuvažiuojame su vyru į Kazlų Rūdos mišką pagrybauti. Paliekame netoli kelio mašiną ir gilyn į mišką einame savo nuosavomis kojytėmis. Prieiname sankasą, buvusį pramoninį geležinkelio ruožą. Po trečio klausimo „Ar radai?” perėjau į kitą sankasos pusę ir, nenutoldama nuo jos (tik iki medžių), mosikuodama tuščiu plastmasiniu kibirėliu patraukiau tolyn. Priėjau panašų į partizano kapą (dar nesutvarkytą, tik žolė aprauta). Anksčiau buvau netoliese radusi ir bunkerio liekanas. Prie kapo sustojusi pasimeldžiau už mirusį ir pasukau per laukymę sankasos link, kad pereičiau į kitą pusę, nes ką tik buvo nusileidusi saulė, ir man pasidarė nejauku, nors dar pakankamai šviesu buvo, o be to atsirado toks jausmas, tarsi mane kas nors stebėtų. Apsidairiau ir nutariau, kad tai pokštauja mano baimė, nes nebuvo kur pasislėpti, kad nepamatyčiau.
Nuėjusi iki pusės laukymės, pajaučiau kibirėlio stiprų timptelėjimą, tarsi iš manęs nors kas būtų norėjęs ištraukti jį iš rankų, ir skambų smūgį į kibirėlį, tarsi akmenį būtų kas nors metęs į kibirėlio šoną. Pirma mintis mano buvo, kad kibirėlis užkliuvo už medžio šaknies. Deja toje vietoje nieko nebuvo – nei medžio, nei šaknies, nei akmenuko nebuvo, o tik absoliučiai lygi vieta.
Staigiai perėjau per sankasą, zuikio greičiu nustriksėjau mašinos link. Bestriksėdama sutikau vyrą, einanti manęs ieškoti.