Kai Abigailė išvyko, Gabrielė pradėjo jaustis, tarsi namuose gyventų viena. Tėvai turėjo savų rūpesčių, ji savo. Daugiausia girdėdavo iš tėvų: “Gabriele, ateik pavalgyti”. Jokio bendravimo, jokios pagalbos su namų darbais. Elgėsi taip, tarsi būtų ne šeimos nariai, o paprasčiausi kambariokai, tik tiek, kad buvo užtikrintas skanus maitinimas, fizinis komfortas ir nereikėjo už nieką mokėti. Kartą norėjo sukelti tėvų jaudulį ėmėsi atvirai maištauti, kūrė planus kaip patraukti jų dėmesį, norėjo, kad tėvai ant jos supyktų, bet nepakliūti į didesnes bėdas mokykloje ar net su teisėsauga. Jei pažeidinėsiu visas taisykles viena po kitos jie tikrai kažkaip sureaguos. Nusprendė nedaryti nieko nelegalaus, tik nepriimtino jos šeimoje ir negrįžo namo vakarienės, kas tėvams yra vienas svarbiausių dalykų. Parsiradusi nesulaukė beveik jokios reakcijos. Mama tiesiog informavo, kur paliko maistą ir paprašė pasišildyti pačiai. Geriau jau būtų apšaukę. Kitą kartą nusprendę grįžti po vidurnakčio, nes po vakarienės viena svarbesnių taisyklių grįžti iki dešimtos, o vėliausiai iki vienuoliktos. Tą vakarą buvo visai netoli namų, artimiausiame parke tad vis žvilgčiojo į savo telefoną laukdama dvylikos. Tokiam “pabėgimui iš namų” buvo pasiruošusi iš anksto: pasidarė karštos arbatos, pasiėmė šilčiausią pledą, ausinukus ir knygą. Sėdėdama ant sūpynių ir gurkšnodama arbatą sulaukė keistų praeivių žvilgsnių. Viena kiek vyresnė moteris susirūpinusi paauglės saugumu pasiteiravo, ką ši taip vėlai veikia parke. Neslėpė norinti tiesiog supykdyti tėvus negriždama laiku, ir patikina, kad jos namai visai čia pat. Išsikalbėjo ir išliejo nuoskaudas visiškai nepažįstamam žmogui. Taip pat papasakojo kaip ilgisi Abigailės, kaip stengiausi būti panaši į ją. Moteris išklausiusi patikino, kad ši tikrai turėtų grįžti namo. Namų darbų žinoma taip pat specialiai nepadarė. Nusprendė pažiūrėti kaip šie reaguos jei ji gaus neigiamą pažymį. Gavo tik “pamokslą” iš tėčio. Ir tai tik ryte. Supratusi, kad nepavyks nusprendė namo grįžti dar vėliau. Nieko tėvams nesakiusi nuėjo pas draugę, kurią informavo apie savo planą ir tiesiog žiūrėjo filmus. Iš pradžių draugė nenorėjo prisidėti prie tokio Gabrielės nepaklusnumo ir nesuprato, kodėl ji taip nori, kad tėvai ant jos supyktų, bandė atkalbėti. Rodos mažai kas pritarė tokiam maištui. Buvo tokių kurie sakė, kad daugelis norėtų gyventi tokiomis sąlygomis kaip ji, tikino, kad jai nieko netrūksta ir ši turėtų būti dėkinga ir atsakingesnė. Galiausiai pasidavė įkalbinėjimas. Tokiam planui pasirinko penktadienį kai draugės tėvai buvo išvykę - žinojo, jei tai padarys darbo dieną, jos tėvai iš karto paskambins Gabrielės tėvams. Po vidurnakčio tėvams pradėjus skambinėti atmetė visus skambučius. Tikėjosi, kad grįžus namo tėvai ją apšauks. Pusę dviejų išsikvietusi Bolt ramiai grįžo namo. Pergalinga šypsena įėjo pro duris ir mamai užklausus kur ši buvo šaltai atsakė, kad pas draugę. Tą kartą jai teko išklausyti “mes jaudinomės”, “Abigailė visada grįždavo laiku, o tu daraisi nevaldoma. Jei dar kartą pabėgsi, visą Kauną ant kojų sukelsime” ir kitus abejotinus teiginius. Būtent jų Gabrielė ir tikėjosi. Norėjo, kad tėvai jaudintųsi, gal net pyktų. Bet kas geriau negu visiškas abejingumas kuris tarsi tvyrojo ore. Prieš eidama miegoti į savo kambarį tepasakė “Jūs visada Abigailę mylėjote labiau nei mane. Pažiūrėsiu kaip jūs sukelsite ant kojų visą Kauną”. Vis dėl to, ryte išpasakojo, kad negrįždama namo laiku tenorėjo išprovokuoti tėvų pyktį ar bent jau nerimą, nes jautėsi nepastebima ir namuose, kadangi Abigailė išvyko, ji net neturi su kuo pasikalbėti ir kam išsipasakoti, nes tėvai nė nesivargina išklausyti. Patikino, kad tikrai nesitrainioja su neaiškia kompanija ir visą tą laiką buvo saugi, pirmą kartą visai netoli namų, kitą kartą pas draugę.

Dabar Abigailė vėl namie ir Gabrielės nuotaika akivaizdžiai geresnė. Mažiau savigailos ir minčių, kad jos tiesiog “niekas nesupranta”. Kaskart Abigailei išeinant apima išsiskyrimo nerimas. Jai atrodo, kad vieną dieną Abigailė tiesiog negrįš namo ir vėl išvyks… Ilgam… Atsisveikindamos visada apsikabina ir nenori atsitraukti, net protu suvokdama, kad atsiskiria tik kelioms valandoms. Vos pastebėjusi ką nors neįprasto Abigailės elgesyje iš karto susirūpinusi klausia ar viskas gerai, ypač žinodama apie sesės nerimo sutrikimą. Vis atrodo, kad jai staiga pablogės. Pati nėra susidūrusi su tokiu stipriu nerimu, bet nori ją apsaugoti. Nori rūpintis vyresniąja sese, nors žino, kad Abigailei toks rūpestis nelabai patinka. Abigailė dar prieš pradedant eiti į mokyklą jau buvo labai savarankiška. Ar bent jau stengėsi tokia būti. Kasmet vyresnioji tapdavo vis savarankiškesnė, vis dažniau atsisakydavo pagalbos. Daug kasdienių ir labai svarbių dalykų, tokių kaip užsirišti batus, skaityti, važiuoti dviračiu, plauti indus Gabrielė išmoko būtent iš Abigailės, tiesiog žiūrėdama į sesę ir ją kopijuodama, arba Abigailei tiesiogiai jai padedant. Mokantis skaityti labai padėjo Abigailė, tad išmoko net nepradėjusi eiti į mokyklą. Kaskart grįžusi iš mokyklos Abigailė garsiai skaitydavo knygą, o Gabrielė ją stebėdavo. Atsisėsdavo šalia jos ir stebėdavo. Vėliau Abigailė išmokė sesę pažinti raides ir jungti jas į žodžius taip skatindama ją garsiai skaityti. Gabrielė pamėgo skaitymą, pirmiausia dėl to, kad tai buvo geras laiko praleidimas su Abigaile. Kartais abi skaitydavo tą pačią knygą ir paskui ją aptardavo. Iš pradžių tėvai džiaugėsi tokiu ryšiu, bet vėliau vis dažniau prašydavo netrukdyti Abigailei. Nors Gabrielė nedrįsta gerti ar miegoti su nepažįstamais vyrais, vis dėl to ir pati turi ką slėpti nuo tėvų. Nors gauna nemažus kišenpinigius kiekvieną savaitę, norėdama tapti finansiškai savarankiška, uždarbiauja internete pardavinėdama intymaus pobūdžio nuotraukas. Būdama penkiolikos vienoje internetinėje platformoje aptiko, kad kuriant tam tikrą turinį galima užsidirbti nemažai pinigų. Vieni užsidirba visiškai anonimiškai, tiesiog kalbėdami klausytojui vystydami tam tikrą istoriją. Dažnai erotinio pobūdžio. Tokių ji slapta klausydavosi vakarais ir kūrė planus kaip ateityje pati už intymų turinį užsidirbs. Iš tokių kūrėjai uždirba daugiausiai. Supratusi, kad tai jai nepavyktų, nes iš balso greičiausiai ją atpažintų klasiokai ir būtų labai gėda. Toliau naršydama rado tobulai tinkančią platformą, kurioje turinį, kainas ir ribas kūrėjas gali susikurti pats. Sulaukusi aštuoniolikos iš karto užsiregistravo. Fotografuodama save niekada nerodo veido ir niekada neapsinuogina pilnai. Dažniausiai pardavinėja savo kojų nuotraukas, bet kartais tenka nusifotografuoti dėvint apatinius. Gabrielė yra labai patenkinta savo kūnu ir visada rūpinasi, kad atrodytų nepriekaištingai. Šis darbas jai malonus, nepaisant to, kad nuotraukas perka ir klasiokai nežinodami, kad tai ji. Apie tokį užsiėmimą nesako net Abigailei. Nors žino, kad neturėtų gėdytis prieš sesę, gali būti su ja visiškai atvira. Mokykloje ji išlaiko moksliukės įvaizdį. Tvarkinga į akis nekrentanti apranga ir šukuosena. Prioritetas geri pažymiai. Labai retai susitinka su draugais. Rodos, be Abigailės Jei dalyvauja vakarėliuose kur vartojamas alkoholis sulaukia keistų žvilgsnių dėl svaigiųjų gėrimų atsisakymo. Daugiausia buvo nuėjusi iki glamonių šokių aikštelėje su žaviu vienuoliktoku, daugiau nedrįso. Keli aistringesni bučiniai su kiek patikusiais vaikinais bet nieko daugiau negali net įsivaizduoti. Šioje srityje ji visiška Abigailės priešingybė.

Nors rytoj savaitgalis  Gabrielė nusprendžia pasimokyti. Kad vėl neužmigtų nueina pasidaryti kavos, nors jau pusė dešimtos Abigailės dar nėra namuose. Neramiai apsižvalgo svetainėje. 

- Gal žinai, kur Abigailė? - išsigandusi paklausia mamos. 
- Jaudiniesi? Ji susirinkime, manau. Jei taip jaudiniesi dėl jos, gal dabar supranti kaip jaudinomės dėl tavęs kai pusę dviejų parsiradai? 
- Žinai, kai man sunki diena mokykloje ir visiškai nesu tikra dėl savo ateities ir būdama dvyliktoje klasėje nežinau ką darysiu su savo gyvenimu tai tik Abigailė mane išklauso ir supranta. Draugai sako, kad savo problemas pati susikuriu iš gero gyvenimo. Bet žinai ko man visą laiką trūko? Švelnumo, išklausymo ir supratimo. Vien tai, kad turiu namus ir nebadauju nereiškia, kad man viskas gerai. Gyvename kaip kambariokai. Manau, todėl Abigailė ir išvyko. Mokykloje patiriu spaudimą iš visų pusių. Tie pastovūs klausinėjimai kur stosiu… Nežinau kur aš stosiu, net neįsivaizduoju. Iš to nežinojimo beveik viską A lygiu pasiėmiau… Abigailė jau dešimtoje klasėje žinojo. Kartais net negaliu susikaupti. - Balsas keletą kartų sutrūkčioja, šiai stengiantis nesigraudinti. 
- Puiku, kad jūs turite tokį ryšį, bet jai ir savų rūpesčių užtenka. Kodėl tavo manymu jos nerimo simptomai taip sustiprėjo? 
- Nežinau… Gal nuo dvigubo espresso? - įkanda. 
- Gabriele, nerimo sutrikimas rimtas dalykas, nereikėtų apie tai juokauti. Dvigubas espresso gal ir nebuvo pats protingiausias sprendimas. Iš viso žmonėms turintiems nerimo sutrikimą reikėtų vengti kavos. Bet ji buvo įsitikinusi, kad viską kontroliuoja, net kai susirgo. Bandžiau jai tai pasakyti, bet ji manęs neklausė. Neužkrauk jos savo paaugliškomis problemomis. Ji studijuoja, dirba. Rašo kursinį, kas labai panašu į baigiamąjį darbą, tik mažesnės apimties. Ir taip jau yra pavargusi. Ir namų darbų jai tikrai nemažai. Universitete tikrai yra sunkiau nei gimnazijoje. 
- Pavargusi, bet visada mane išklauso. Ir švelnumą parodo. Ir jei dėl manęs grįžo, tai jau kažką reiškia. 
- Tu visada jai buvai pirmoje vietoje. Gerai, kad lygiuojiesi į ją ir žaviesi. Bet neprisirišk per daug. Vieną dieną turėsi gyventi viena, be mūsų ir be Abigailės. Tu panaši į ją, bet nesi ji.  

Po kelių minučių grįžta Abigailė. Pamačiusi, kad Gabrielė sunerimusi iš karto atsiprašo, kad užtruko ir pareiškia, kad turi sausainių likusių po susirinkimo. Gabrielė iš karto pralinksmėja ir padėkoja už sausainius. Abigailė iš karto dingsta savo kambaryje, o Gabrielė pasiėmusi savo kavą eina mokytis. Pasimokiusi pasiima meilės romaną kurį “pasiskolino” iš mamos. Romanas pažymėtas S raide. Keista, kad mama jo nepasigedo. Knygos skaitymas - geras būdas apdovanoti save po ilgos mokymosi sesijos. Nors kaskart priėjusi atviresnę sceną nurausta. Atrodo, lyg kažkas viduje kažkas sakytų, kad tai netinkama. Jaučia kažką panašaus į kaltę. Kaip čia yra, kad gėdijasi skaitydama romaną, bet nesigėdija uždarbiauti fotografuodama savo kūną? 

Vos įsijaučia į skaitymą kažkas pasibeldžia į duris. Abigailė neužėjusi į kambarį paklausia, ar gali įeiti. skubiai paslepia knygą ir pakviečia. Abigailė papasakoja apie “meilės iššūkį”, ir kad vieną dieną abi turės miegoti pas Deimantę.Viena iš tėčio užduočių - romantiška vakarienė dviems, tad jos neturėtų trukdyti tėvams ir vienai dienai išvykti. Gabrielė, nors ir nepasitiki Deimante, neprieštarauja. Bus proga patikrinti, ar ji tikrai nieko nerezga. Jei ji nuskriaus Abigailę, neparodysiu nei trupučio gailestingumo. Prisiminusi, kad abi labai keistai elgėsi praėjusį šeštadienį tik dar labiau sunerimsta. Tiesiai klausinėdama nieko iš jos neišpeš, tad tiesiog klausosi Abigailės pasakojimo apie “Meilės iššūkį” ir apie naują tarnystę grupėje, pasidalina nesitikėjusi, kad beveik iš karto pradėjusi lankyti grupę bus kažkuo naudinga. Gabrielė džiaugiasi dėl sesės ir apkabina ją. Jei Abigailė iš susirinkimų kaskart grįžta vis geresnės nuotaikos, tai tikrai yra tinkama vieta jai. 

- Papasakok daugiau apie tą vaikiną, kuris tau raktus patikėjo. - Paprašo Gabrielė 
- Ai, nevertas jis dėmesio. Šventuoliu vaidina. Pastoviai apie Dievą kalba. Žinai, be galo nustebau, kai davė raktus. Supranti, raktai naujokei! - su entuziazmu pabrėžia “naujokei” - man raktus gauti tai beveik tas pats kas saldainis vaikui. Dar jaučiu po truputį įvedu ir naują tradiciją, apsikabinti po susirinkimų. Tą vaikiną, kai reikia, apkabinti keistai jaučiuosi. Nors čia gal nuopelnas mano globėjai. Kai ji po pirmo susirinkimo mane apkabino, supratau, kad noriu daugiau apkabinimų. Nors kai kažkas parodo švelnumą tampu pažeidžiama. 
- Tai gal vis dėl to reikėtų pradėti būti tokia kokia iš tikrųjų esi? 
- Sesute, tik su tavimi aš galiu būti savimi. Pilnai atsiverti. Esi vienintelis žmogus kuriuo pasitikiu. - staiga jos balsas sutrūkčioja, akys prisipildo ašarų, parausta. Ši ir paima abi Gabrielės rankas kaip Izabelė prieš maldą. - Atsiprašau, kad rodau tau blogą pavyzdį. Žinau, kad nori būti kaip aš, O man išvis stebėtina, kad tu mane myli. Labai norėčiau, kad būtum atsargi su vaikinais. Kad neprisileistum per arti. Nes dažniausiai jie skaudina. O aš nenoriu, kad būtum įskaudinta. O jei nori vaikino, kad ir kaip keistai skambėtų, žiūrėk, kad būtų kaip tėtis. Tu mano mažoji sesutė, ir kas bebūtų, kovosiu dėl tavęs ir ginsiu tave. 
- Ar dėl to bijai atsiverti? Nes kai pasidalini apie savo jausmus imi graudintis? - Paduoda sesei nosinių pakelį. 
- Taip. Būtent dėl to. - Abigailė išsipučia nosį ir nusišluosto ašaras - Prie Deimantės verkdavau, nes ji visada mane guosdavo. Ji viena iš nedaugelio mano draugių. Taip mes labai skirtingos, bet brangios viena kitai. 
- Nesvarbu ką kiti sakytų, verkti nėra gėda. Net ir prie kitų žmonių. Tai tik rodo, kad esi nuoširdi ir tave liečia tai ką sakai arba girdi. Nenoriu, kad apsimetinėtum kuo nesi. 

Pasikalbėjus Abigailė pabučiuoja Gabrielės plaukus ir palinki ramios nakties. Vos Abigailei išėjus Gabrielė pasidaro keletą abejotino padorumo nuotraukų ir iš karto jas parduoda. Papildomi šimtas eurų į sąskaitą. Daugelis gimnazistų kalba apie tokį darbą kaip apie labai lengvus pinigus, bet Gabrielė žino, kad ne taip jau lengva. Norint dirbti reikia skirti ypatingą dėmesį kūnui, investuoti į tam tikras higienos priemones, grožio procedūras, telefoną su gera kamera. Kuo seksualesnė nuotrauka tuo brangiau jas parduoda. Nepažįstamas klientas kartą pagyrė, kad būdama tokia jauna pinigus skaičiuoja kaip tikra verslininkė. Iš dalies tai ir yra verslas. Prieš užmiegant dar pagalvoja, kad norėtų įkurti savo verslą. Tokį kuriame nereikėtų slėpti savo veido. Jei nepamirš rytoj paprašys tėvų patarimų, kadangi jie sėkmingi verslininkai. O jei dar Abigailė prisidėtų abi taptų sėkmingos. 

Ryte idėja dar niekur nedingusi. Per pusryčius užsimena, kad pagaliau nusprendė ką nori studijuoti. Gabrielė nelinkusi priimti skubotų sprendimų, kiekvieną sumanymą gerai apgalvoja ir jam ruošiasi. Apgalvoja ir galimus rezultatus. Tėtis atrodo itin susidomėjęs Gabrielės užsidegimu ir duoda keletą patarimų, kuriais Gabrielė tikrai pasinaudos. Abigailė sėdi prie kursinio ir Gabrielė nuliūdusi pastebi, kad dabar jau trys žmonės šeimoje nesitraukia nuo kompiuterių. Negi ir jos gyvenimas atrodys panašiai baigus mokyklą? 

Abigailė iš tikrųjų su kiekviena diena yra vis labiau užsiėmusi. Net privertė Deimantę daugiau mokytis. Ši vis dažniau ateina pas Abigailę ruoštis kursiniui ir paskaitoms labai laukiama tėvų, tačiau gerokai mažiau laukiama Gabrielės,  kankinamos blogos nuojautos. 

- Mokykis ir nedaryk man gėdos. Turi susiimti, jei nenori, kad išmestų iš universiteto. Kokie tavo pažymiai. Jau ir taip visai grupei keista, kad mes taip sulipusios. Dėstytojai skundžiasi, grupiokai…
- Nuo kada tau rūpi grupiokų nuomonė ir mano pažymiai? Savo mokslais rūpinkis! - nesusivaldžiusi sušunka ir susiraukia - pavadovausi dar čia man… - atsidūsta. 
- Visos grupės pažymiai yra svarbūs. Jei nenori mokytis tai tiesiog mesk mokslus. Nesuprantu iš kur toks neatsakingumas. Skolų prisidarysi. Aš tavęs tikrai nebeužtarsiu prie dėstytojų. Matai kaip Gabrielė, jaunesnė už tave mokosi. Arba aš. Manai lengvai tuos dešimtukus renku?  - Abigailė nejučiomis pradeda pamokslauti ne juokais įpykusi. 
- Kodėl tu mane taip kontroliuoji? 
- Nes tu man rūpi, kaip tau dar neaišku? Iš kursinio, kad bent septynis gautum. Jokių vakarėlių kol neparašysi. 
- Tu man ne mama. Nustok man aiškinti pagaliau. - sušunka ir trenkia per savo kompiuterį taip, kad delnas net parausta. 

Pačiame ginčo įkarštyje mama pakviečia abi merginas vakarienei. Pačiu laiku. Jei būtų pakvietusi bent sekunde vėliau Abigailė greičiausiai jau būtų sudavusi draugei, o paskui kaltintų save ir galvotų esanti bloga draugė. Jai paklausus merginų kaip sekasi ruoštis atsiskaitymams Abigailė vos nuo kėdės nenukrenta iš nuostabos. Penkiolika metų negirdėjo panašaus klausimo. 

- Abigailė nori mane kontroliuoti. Nori, kad mokyčiausi kaip ji. - Deimantė pradeda skųstis tikėdamasi, kad moteris stos į jos pusę ir sudrausmins Abigailę. Bet moteris nešališka. Įdėmiai žvelgdama į Deimantę, kalba: 
- Brangioji. esu tikra, kad ji tau nori gero. Gal ji tik kiek griežčiau pasako kartais. Pačiai bus smagiau jei gerai išlaikysi egzaminus ir kursinį darbą. Juk nesi kvaila. Todėl nepyk ant Abigailės. Ji teisi. Tau reikia pasistengti ir skirti daugiau laiko mokymuisi.

Nors ir pykdama Deimantė vis dėl to pradeda labiau stengtis moksluose, kad įtiktų Abigailei. Prarasti draugystę dėl blogų pažymių atrodo neteisinga. Pažymiai iš tikrųjų pradeda gerėti ir Abigailė atrodo patenkinta, nors vis pabrėžia, kad mokomasi dėl savęs, ne dėl kitų. Rugsėjis prabėga nepaprastai greitai. 

Abigailė atvažiuoja pasiimti Gabrielės į mokyklą, nors įprastai tik nuveža, o susitinka jos nanuose, Abigailė žino kaip nejauku Gabrielei miegoti ne namuose, kad ir kaip ji bandytų tiek kitus tiek save įtikinti  Vos įvažiavusi į mokyklos kiemą supranta, kad ir dabar situacija ne ką geresnė. Mergina akivaizdžiai įsitempusi - rankos dreba, mašinoje neramiai apsidairo. Abejoms jau sėdint mašinoje, Abigailė uždeda savo ranką ant Gabrielės taip norėdama ją nuraminti. 

- Ar taip jaudiniesi dėl to, kad teks miegoti ne namuose? - susirūpinusi pažvelgia į sesę.
- Taip. Žinai, nesijaučiu saugi. Pas Deimantę juk nebus kaip atsitraukti, pabūti vienai. 
- Brangioji - įdėmiai pažvelgia Gabrielei į akis. - aš juk suprantu, kad už tavo nerimo slypi kažkas daugiau nei tiesiog tai, kad nebus kaip atsitraukti. 
- Turiu blogą nuojautą. Man atrodo, kad kažkas nutiks. Nors iki galo nesuprantu. Turbūt išsigalvoju. - atvirauja. 

Abigailė jau nieko nebeatsako, tik, kaip jau įprasta įjungia M-1. Vos įjungus pasigirsta viena iš mėgstamiausių Abigailęs dainų, Zoe Wees “Control” kuri tarsi apibūdina kaip ji jaučiasi dėl savo nerimo. Kartais ir Gabrielė su šia daina susitapatina. Sulaukusi priedainio iš karto pradeda dainuoti. I don’t wanna lose control. Nothing I can do anymore… Ir tikrai, Abigailė nors pilnai supranta, kad daugumos dalykų savo gyvenimo kontroliuoti negali, vis tiek stengiasi tai daryti.  Ir tuo pačiu jaučiasi visiškai bejėgė. Net ir prieš save pačią.  Kartą iš vienos moters susirinkime išgirdo, kad supratimas, kad sergi yra sveikimo pradžia, o būtent apie tai ir kalba pirmas žingsnis.  Natanielis irgi panašiai dalinosi. Kartais ir Natanielis ką nors verto dėmesio pasako… Įtampa kiek nuslūgsta privažiavus prie Deimantės namų. Vos merginoms spėjus įeiti vidun Deimantė iš karto stipriai apkabina Abigailę ją prispausdama. Pas draugę jaučiasi kaip namie, nes čia praleidžia daug laiko, tad vos atsitraukusi po ilgo apkabinimo nieko nelaukdama pati pasidaro kavos, Gabrielei jos prašymu arbatos. Ji puikiai žino, kad gali daryti ką nori, kaip ir savo namuose. 

- Čia tarnaičių nėra, savitarna - pajuokauja Abigailė norėdama, kad sesė atsipalaiduotų. - jei ko nors nori gali pasiimti pati.  

Iš pradžių visos pasimoko, tada žiūri filmą. Deimantė tarsi nebūtų daugiau vietos prisiglaudžia prie Abigailės. Panašu, kad nei vienos tai netrikdo. Filme prasidėjus romantiškai scenai Deimantė suneria savo pirštus su Abigailės. Gabrielė pagaliau kiek atsipalaiduoja, bet išlieka tyli, stebėdama aplinką ir Deimantės elgesį. Analizuoja kiekvieną merginos judesį, ruošiasi tariamam pavojui. Atėjus laikui miegoti visos trys sugula Deimantės lovoje, Abigailė per vidurį. Nemiegok. Gabrielė staiga išgirsta ramų, bet galingą balsą. Nemiegok, nuskamba galvoje dar kelis kartus. Mergina priima tai kaip perspėjimą ir apsimeta mieganti. Iš paskutiniųjų stengiasi iš tikrųjų neužmigti.  

Deimantė įsitikinusi, kad Abigailė apsnūdusi, o Gabrielė pilnai užmigusi pasislenka kiek arčiau Abigailės ir ją apkabina. Lėtai bet užtikrintai jos ranka leidžiasi draugės liemeniu, kol pasiekia kelnaites. Abigailė tarsi per sapnus sudejuoja, bet greitai atsimerkia ir susitvardo, lyg net nebūtų miegojusi. 

- Mes negalime. Ne dabar. Juk susitarėme. Tai negali pasikartoti. - Pusbalsiu sudrausmina draugę nenorėdama pažadinti Gabrielės. 
- Aš nenoriu, kad tu išeitum - susigraudina.
- Niekur aš neinu. 
- Nenoriu, kad išeitum ryte. Noriu, kad liktum su manim. Amžinai. - prisiglaudžia ir gundančiai kalba. 
- Kas čia per nesamonė? - susiraukia Abigailė.
- Abigaile… Aš negaliu be tavęs gyventi. Myliu tave. Visada mylėjau, Ir tai kas tada įvyko… Kai išsiskyrei su Karoliu, buvau užtikrinta, kad tapsime pora. Visada buvai man daugiau nei draugė. Juk ir tu negali be manęs. Pripažink. - Pirmą kartą Deimantės Abigailei žvilgsnis kelia baimę - Aš dėl tavęs įstojau… Kad tik galėčiau būti su tavimi amžinai. Nekenčiu visų tavo buvusių, Nekenčiu Natanielio. Jo labiausiai. Tu viskas man. Ir tu tikrai būsi mano. Žinai kodėl visi tavo vaikinai galiausiai su tavimi išsiskyrė? Na, paskutinysis tavo… Turėsiu su juo dar pasikalbėti. Liepiau nemušti tavęs. Jis turėjo tik apšaukti, Nes aš žinojau, kad po tokių išsiskyrimų eini pas mane, kad tave paguosčiau. Maniau po kelių tokių atvejų suprasi, kad geriausia tiesiog likti su manimi, kad aš vienintelė tave myliu. Jei reikės ir nužudysiu dėl tavęs. Ir jei Gabrielė bandys man sutrudyti, nepasigailėsiu ir jos. 
- Deimante, tu išprotėjai… Aš nesu tavo nuosavybė. Eik miegoti. Ir net nedrįsk pagalvoti, kad kažką padarysi Gabrielei ir praslysi. Mano tėvai, kad ir kokie jie bebūtų visko taip nepaliks, jie kovos iki galo jei tik paliesi mane ar mano sesę. - pagrūmoja pirštu Abigailė, norėdama nuraminti draugę.

Gabrielė vos tvardosi nešokusi iš lovos kaip reikiant vožtelėjusi Deimantei. Na ir beprotė. Dabar aišku kodėl tą savaitgalį abi taip keistai elgėsi. Net supykina nuo minties, kad ši mergina, nė neverta vadintis Abigailės drauge su ja mylėjosi. Širdis pradeda pašėlusiai daužtis ir mergina supranta, kad šiąnakt tikrai nemiegos. Vos abiems užmigus nueina į vonios kambarį atsigerti vandens. Kad tik neužmigtų. Į lovą tikrai negrįš. Ryte apsimes, kad tiesiog anksti atsikėlė. Virtuvėje ant spintelės guli Deimantės telefonas. Vos paėmusi prietaisą į rankas nustemba - jis neturi jokio slaptažodžio. Visa informacija kaip ant delno. Na ir kvaila. Net nepasivargino uždėti bent elementariausio slaptažodžio, - mintyse nusijuokia Gabrielė. Peržiūri jos spotify grojaraštį pavadintą Abigailės vardu. Pilna dainų apie vienpusę meilę, nors gal tiksliau apsėdimą kitu žmogumi. Akys užkliūva už puikiai žinomos dainos “I hate you I love you”. Galerijoje daugiau Abigailės nuotraukų nei jos pačios. Pežvelgia susirašinėjimus ir paieškos istoriją. Peržiūrėjusi viską, ką įmanoma, suvokia, kad Abigailė pavojuje. Padaro ekrano nuotraukas ir viską nusiunčia sau, tada pašalina pokalbio langą.  Viską užsirašo į savo užrašų knygutę. Telefoną užrakina ir palieka tiksliai taip kaip rado. Galiausiai pasijunta visiškai bejėgė, tad atsiklaupusi ant grindų svetainėje pradeda melstis ir prašyti apsaugos Abigailei ir, kad Deimantės tikslai iškiltų į viešumą ir ši gautų ko nusipilnė. Viešpatie, jei girdi mane, tai leisk man susivaldyti, kad nenuraučiau tai kalei galvos už Abigailę. Jei esi tikras apsaugok mano sesę ir sustabdyk mane nuo keršto. Amen. Išėjusi į balkoną išsiverkia. Pyktis, neviltis, baimė. Mergina, kurią jos tėvai mylėjo kaip tikrą dukrą, pasirodo esanti pavojinga persekiotoja, kuri, panašu, lengvai nepasiduos. Gal net kėsinsis į Natanielį. Perspėk Natanielį. Įkyri mintis. Tik kaip jį perspėti jei nei karto nebuvo jo mačiusi. Neturi jokių kontaktų. Dieve, ar tu tikras ar aš kraustausi iš proto ir pradėjau kalbėtis su savimi ir įsivaizduoti, kad gaunu atsakymus? Jei esi tikras, padėk man. Padėk man rasti Natanielį. Išeina į balkoną. Šaltas oras išblaško miego likučius. Prasėdi balkone iki pusės šešių. Dar kartą pasimeldžia: vis dar nežinau ar esi tikras, bet jei tavo valia, kad perspėčiau Natanielį, padaryk taip, kad tarsi atsitiktinai jį sutikčiau. Kad nereikėtų man jo specialiai ieškoti. Nes aš tikrai jo neieškosiu. Šeštą jau leidžia sau užsikaisti virdulį arbatai. Jei Abigailė čia gali daryti ką nori, kodėl negali ji? 

- Labas rytas, ankstyva tu šiandien. - apsimestinai draugiškai pakalbina Deimantė. 
- Labas. Taip, sunkiai miegu svetimose vietose, - šaltai atsako Gabrielė, įsiberdama cukraus į arbatą, 
- Ar bent jau gerai išsimiegojai? 
- Taip. Neblogai. - išspaudžia šypseną. 
- Norėsi ko nors pusryčiams? - tikrindama šaldytuvo turinį pasiteirauja Deimantė
- Ne, pavalgysiu mokykloje. 

Nerimas nepaleidžia. Nors yra išalkusi, tikrai nerizikuos valgyti pas ją. Vos išgėrusi arbatą paragina Abigailę greičiau važiuoti. Nori kuo greičiau dingti iš šios irštvos. Abigailė taip pat nedega noru ilgiau čia pasilikti. 

- Mums juk šiandien nėra paskaitų. Manau, galėtum pabūti, Gabrielė nemaža, gali pati nuvažiuoti į mokyklą. Autobusai važinėja. Ko tu šokinėji aplink ją? - nepatenkinta kalba Deimantė.
- Tai dabar dar pavydi, kad rūpinuosi sese? Ji man daug artimesnė nei tu. Pasirodo tik ja galiu pasitikėti. - atkerta Abigailė, susirinkdama paskutinius savo daiktus.
- Jai nieko nenutiks.

Kambaryje akimirką stoja nejauki tyla. Abigailė prieina prie draugės ir žvelgdama jai tiesiai į akis išrėžia viską, ką mano: 

- Aš išeinu. Ir daugiau čia negrįšiu. Buvai geriausia draugė. Pati viską sugadinai. O mano namuose tu nelaukiama.  

Deimantė apstulbsta, lyg gavusi antatusį. Žodžiai sminga skaudžiau nei aštriausi peiliai. Merginoms jau esant prie durų Gabrielė grasinančiu tonu pasako, kad visada gins seserį. Nekreipdama dėmesio į įsiutusį Deimantės veidą Abigailė žengia link mašinos. Įsitaisiusi prie vairo kurį laiką tyli, neramiai trindama pirštus vienas kitą. Galiausiai pratrūksta ir papasakoja Gabrielei apie naktį turėtą pokalbį su drauge. Gabrielė apsimeta nieko nežinanti, bet supranta, kad nuo dabar išsiskyrimo nerimas bus daug stipresnis. Pasiekus mokyklą Gabrielė apkabina sesę ilgiau nei įprastai.  Padarysiu viską kas tik įmanoma, kad apsaugočiau Abigailę, - mintyse sau pažada.