Kalasi sparnai
Vienatvės lygumos su begale erdvės,
Dangaus plataus ir nematuotai aukšto.
Nelieka rūpesčio, kaip verdant nekupėt,
Kur atsigulsi, kai padėsi šaukštą.
Bešvintant rytui sklaidosi migla,
Tačiau ji sąmonėje kažkodėl trištėja.
Gyvybės požymis – ši kūniška gėla,
Kuri po lašą indą prilašėjo.
Svajonės rado laktą panamėj,
Nes tu susikvietei svečius iš atminimų.
Tik ta erdvė, tik ta svaigi erdvė
Vienatvės klonyje. Rėki. Gerklė užkimo.
Ar ką prisišaukei? Vaidenas angelai?
Vardus jų painioji arba nė nepažįsti.
Kai kūną sopa, kalasi sparnai.
Tai siela ruošiasi į aukštą dangų skristi.