Susipažinkime


Susipažinkime –
Aš – vasara, be nuodėmių tačiau su aibe paslapčių,
Ta gyvasties giesmė,
Kuri apsąlus varva.
Negyvą grumstą spinduliu liečiu,
Kol jis pakeičia spalvą, būvį, prasmę, vardą.
Aš – ta aistra,
Numetusi luštus,
Nudrėskus rūbą ir per siaurą odą,
Ištrynus klausimą akimirkai –
„Kas bus?"
Ir atlapojusi ne glėbį –
Derlų Rojaus sodą,
Ant gyvuonies lieku geista nauja rieve,
Gosliausiu kuždesiu
Iš troškulio ir alkio.
Aš – tavo vasara,
Užplūdusi tave
Ir atsimeldusi už saldžią gyvo geismo kaltę,
Nes duotos galios
Rieda gimtimi,
Nauja diena, kuri iš įsčių sprūsta.
Aš – tavo vasara,
Kai tu mane jauti
Kaip svaigų lūkestį – jis pradalgėj nedžiūsta.
Nijolena