Lietus nuplovė
Kai po šilto lietaus be perkūno,
Bus prie žvyrkelio nakvišos visos nuplautos,
Gal suprasi, kaip jaučias linksmi vienadieniai vabzdžiai -
Daug erdvės be gelmės,
Nektaru nuolat stalas nukrautas
Ir nėra prižasties
Anei alkti, nei trokšti, nei geist,
Kad negeltų glėbys
Nuo vaiduoklių sapnų, atminimų,
Kad klausos neturi, nedainuoji,
Kas juoksis ar smerks?
Nė nereikia maldos -
Dievas mato, supranta ir žino -
Pakelės nakviša
Nė neprašoma žiedus atvers.
Vasara siautės ir plūs,
Kol pro savo akis išvarvės ji,
Kol aguonų šilkai
Užsigniauš siaurame kevale,
Ir tik tu be sparnų
Ilgesingai į tolį žiūrėsi,
Kaip į dulkes trupi ir surinkt nepajėgi savęs.