Šeštas skyrius. Ateities planai



– Atleiskite man, pone, bet nepavyko rasti Ravenos ir Godos, – nusimetęs nuo peties apsiausto atlapą žemai nusilenkė Melburnas. – Jos dingo tarsi į vandenį, nei tvirtovėje, nei už jos ribų.



Tasdaras taip ir liko sėdėti savo vietoje nejudėdamas, todėl sunku buvo nuspėti tolimesnius jo veiksmus, ir nors širdis kaip pašėlusi daužėsi krūtinėje, kad valdovas jį kaip nors nubaus, parankinis stengėsi atrodyti ramus. Savo silpnybių jokiu būdu rodyti negalėjo, to jau išmoko per visus savo tarnavimo metus.



– Sakiau tau rasti jas bet kokia kaina, – galiausiai prakalbo demonas. – Nejaugi taip greitai pabėgo iš Tamsos karalystės?



– Nežinau, pone, sargyba prie vartų nieko nematė, o ir neapčiuopiu jų energijos.



Tasdaras pakilo ir sunėręs rankas už nugaros priėjo arčiau parankinio, įdėmiai žiūrėdamas jam į akis.



– Gerai, tada darysime kitaip, – netikėtai šyptelėjo jis. – Nuvyk į Azryatą ir atgabenk man Arelą.



– O kas tada? – nustebęs kilstelėjo antakius Melburnas.



– Su ja susitvarkysiu aš, o tu toliau ieškok Ravenos. Jeigu pavyks ją rasti, pasakyk, kad jei nepaklus, galės atsisveikinti su savo mama.



– Bus padaryta, mano pone, – dar kartą nusilenkė parankinis ir nedelsdamas pasišalino iš salės. Nejaugi Tasdaras tikrai ketino nužudyti Arelą? Ar tokiu būdu tik norėjo įbauginti savo dukterį?



Bet kad ir kaip jam tai nepatiko, privalėjo įvykdyti užduotį, tad nelaukdamas teleportavosi į Azryatą. Šviesi Arelos figūrėlė gana greitai artėjo prie namų nuo šventyklos pusės. Visiškai nenutuokdama, kad yra stebima, ji pravėrė tvoros vartelius ir perėjusi kiemą jau siekė durų rankenos, kai staiga pakėlė akis, pamačiusi siena nuslenkantį šešėlį.



– Tu? – atpažinus Melburną jos akys išsiplėtė iš nuostabos.



– Nesipriešink, jei nenori nukentėti, – ignoravęs jos nuostabą valdingai prakalbo vyras. – Nesiruošiu tavęs skriausti, bet tavęs reikia Tasdarui.



Arela išsigandusi per žingsnį atsitraukė ir jau žiojosi kviesti į pagalbą Feliciją, tačiau Melburnas permatė ją kiaurai ir greitai pagriebęs už rankos teleportavosi į Tamsos tvirtovę. Kad ir kaip Arela muistėsi jo glėbyje, jis paleido ją tik tada, kai nutempė į didžiąją salę.



– Atlikau jūsų prašymą, valdove, – mandagiai ištarė jis ir laukdamas tolimesnių nurodymų liko saugoti išėjimo.



Arela blaškėsi aplinkui tarsi narvan pakliuvęs paukštis, nežinodama, kas dabar jos laukia, juk ir vėl pakliuvo į Tamsos tvirtovę, kur teko tiek daug visko iškęsti. Grįžus į ją, prieš akis iškart atsivėrė ir seni prisiminimai, net ir patys giliausi, kurie jau seniai buvo paskendę pasąmonės gelmėse. O kas nutiks dabar? Tasdaras ir vėl ją pasisavins? Uždarys savo pasenusiuose požemiuose ir kankins ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, versdamas ją tikėti, kad dėl jo elgesio yra kalta ji pati?



Pastebėjęs jos palūžusią dvasią, demonas plačiai nusišypsojo ir ėmė artėti.



– Štai ir vėl susitikome, – pašaipiai ištarė ir nutilo, laukdamas Arelos atsakymo. – Nejaugi po tiek laiko nepasakysi nė žodžio?



– Neturiu apie ką su tavimi kalbėti, – drebančiu balsu išlemeno ji. – Per paskutinį mūsų susitikimą gavai viską, ko norėjai, pasiėmei net Azaros žiedą, ko tau dar reikia?



– Kodėl visada man meluoji, Arela? – sustojęs tiesiai priešais ją, Tasdaras švelniai suėmė jos smakrą. – Nejaugi nepakankamai tave įskaudinau, kad niekada nepasimokai? Pasakyk man geruoju, ko Ravenai reikėjo Tamsos tvirtovėje, tada galėsi būti laisva.



– Kodėl manai, kad ją išduosiu? – ji ėmė atbulomis eiti atgal, bet demonas staigiai atsidūrė jai už nugaros.



– Gerai, gali ir nesakyti, tada priversiu tave jėga. Yra daugybė įvairių būdų tai išsiaiškinti, Arela, manęs dar niekam nepavyko apgauti.



– Žinau, kad Ravena pas tave, ką jai padarei?



– Ji pabėgo iš tvirtovės, bet neabejoju, kad greitu metu pati grįš.



– Tasdarai, prašau, nieko jai nedaryk, – maldaudama pažvelgė į jį moteris. – Ji dar tik vaikas, nieko blogo nenorėjo.



– Vadinasi, pripažįsti, kad žinai, ko jai čia reikėjo? Juk jūs su Lina viską ir suplanavote, tiesa? – žengęs žingsnį arčiau jis pačiupo Arelai už riešo. – Su ja jau viskas baigta, daugiau niekada man nebetrukdys. Leidau jai gyventi tikėdamasis, kad daugiau nesipainios mano kelyje, bet ji tokia, kaip ir tu, niekaip nesugeba suprasti, kas viršesnis.



– Tu... tu ją nužudei? – vis dar tokiu pat drebančiu balsu sukuždėjo Arela, žvelgdama į ranką, kurią jis laikė suspaudęs.



– Kol kas ne, bet uždariau ją Nebūties pasaulyje, iš kur jai niekada nepavyks ištrūkti, o tunelius sunaikinau, kad niekas negalėtų atverti vartų. Sumanu, ar ne? – Tasdaras minutėlę tyrinėjo ją žvilgsniu kaip žvėris savo auką. – Juk prisimeni, kaip pati ten patekai ir negalėjai ištrūkti? Buvau tikrai aklas, kai maniau, kad Ravenai nepavyks tavęs išvaduoti, bet tai daugiau nepasikartos.



– Prašau, Tasdarai, jeigu taip nori, gali ir vėl mane ten uždaryti, aš nesipriešinsiu, bet paleisk Liną ir Raveną. Visi tie planai buvo mano idėja, norėjau tau atkeršyti už viską, ką man padarei, o Ravena, Lina ir Goda tik bandė man padėti.



– Nieko neišeis, pati žinai, kad prašymai ir maldavimai man tik dar didesnis raginimas ko nors imtis, – piktai atkirto Tasdaras, tik dar stipriau suspausdamas jai ranką. – Anksčiau ar vėliau Ravena bus su manimi.



– Ji niekada manęs neišduos ir nesusidės su tokiu, kaip tu, – iškošė ji, iš visų jėgų stengdamasi ištrūkti iš jo gniaužtų.



– Klysti. Panorėjęs galiu valdyti Ravenos mintis ir tu kuo puikiausiai žinai, ką tai reiškia.



Moteris tylėjo, nežinodama, ką daugiau bepridurti. Turėjo kuo greičiau iš čia sprukti, kol dar neužsiblokavo jos galios, bet neįstengė pajudėti iš vietos, o Tasdaras skrodė ją tokiu žvilgsniu, jog sunku buvo jį atlaikyti. Bet tuo metu jos akys smigo į jo ranką, vis dar laikančią jos riešą.



– Azaros žiedas, – su siaubu sukuždėjo ji. – Ką ketini su juo daryti?



– O ką ketinai daryti tu, hm? – paniekinamai spjovė jis, pagaliau paleisdamas jos ranką, todėl Arela per kelis žingsnius atsitraukė. – Palaukti, kol grįš Azara, kuri padės tau išlaisvinti savo galias, kad galėtų panaudoti jas žiedui? Žinau, kad Averina esi tu, ne be reikalo dalis tavo galių užblokuotos. Iš tikrųjų esi labai stipri, bet dievai saugoja tavo galias dėl to žiedo, todėl ir neleidžia jomis naudotis, ar ne?



Arela tylėdama tik lėtai purtė galvą. Iš kur jis tai sužinojo? Argi jam pasakė Aladoras? Bet ir pati ji nebuvo tikra, ar tuose žodžiuose yra tiesos, visą tą laiką manė, kad kažkokiu būdu jos galios nusilpo ir dėl to Azaros žiedas niekada nebus toks, kaip anksčiau, bet dabar... viskas, ką jis sakė, atrodė tikrai logiška.



– Tu esi Averina, – kaip pamišęs juokėsi Tasdaras. – Ir kas galėjo pamanyti, kad tai tikrasis tavo vardas? Tik pažiūrėk į save, deivės Fantazijos palikuonių vaikas, kuris paklūsta man! Argi tai ne apgailėtina?



– Klysti, jei manai, kad kada nors tau paklusau, – sugniaužė kumščius ji.



– Teisybė, visada priešinaisi likimui, bet nė pati nenorėdama darei tai, ko reikėjo man, juk mums buvo skirta turėti vaiką ir jis gimė, ar ne? Kaip ironiška, deivės palikuonė ir demonas, nenuostabu, kodėl Ravena tokia vertinga. Jos viduje slypi blogis, ir nesvarbu, kiek gerų darbų ji nuveiks, vis tiek nepabėgs nuo savęs, kad ir kaip tos tikrosios savęs bijotų. O tavęs neturėčiau taip paprastai paleisti, iki pat savo gyvenimo galo būsi tik mano, ir jokie kiti vyrai nesipainios tavo kelyje, nes aš juos visus užmušiu.



Arela vis dar stovėjo sugniaužusi kumščius, bet kad ir kaip jai nepatiko tie žodžiai, turėjo pripažinti, kad tai tiesa. Ji visada buvo jo, norėjo to ar ne, nors širdis visą laiką priklausė kitam. Ji nė pati nepajuto, kaip akyse susikaupė ašaros ir ėmė riedėti skruostais. Ji nieko aplinkui nematė, bet tai nerūpėjo, vis tiek pabėgti iš čia nepavyks, niekas jai nepadės. Nors Arela to ir nenorėjo, pavargo būti silpna, gelbėjama kitų, bet dėl savo užblokuotų galių nieko negalėjo daryti. Tokiame pasaulyje žmonės be galių buvo bejėgiai ir beveik neišgyveno, tad kaip jai pavyko ir toliau kęsti šio tirono užgauliojimus? Daugybę kartų galvojo apie savižudybę, bet tikriausiai buvo per silpna, kad padarytų ir tai, juk tik stiprieji įgyvendina savo tikslus...



– Taigi, Arela, pasakyk man, kas yra tikrasis Rebekos tėvas? – primerkė akis Tasdaras. – Žinau, padariau klaidą tave nubausdamas, nes maniau, kad meluoji, bet tu pati kalta, nes nepasakei man tiesos iš karto.



Arelos širdis taip stipriai sutuksėjo, jog ji vos įstengė įkvėpti. Kaipgi jis galėjo taip paprastai apie tai kalbėti, tarsi apie smulkią klaidą, kurią gali lengvai ištaisyti? Žala jau buvo padaryta, ištaisyti jos nepavyks, o ką jau kalbėti apie tuos ankstesnius kartus, kai laikė ją uždaręs kankinimų kambaryje? Pasakys, kad atleidžia jam ir viską taip paprastai pamirš?



– Žinai, kad visą laiką tave mylėjau, ar ne? – Tasdaras įtartinai sušvelnėjęs pažvelgė į ją. – Jeigu būtum mano pusėje, viskas būtų kitaip, elgčiausi su tavimi kaip su karaliene, bet ne, visuomet renkiesi tai, kas blogiau tau, nenuostabu, kad ir Rebeka tokia. Manai, man patinka tave kankinti?



Arela prikandusi lūpą tylėjo. Melas. Tai buvo melas. Jis tik bandė ją apgauti, norėdamas išgauti tiesą, tikrai jos nemylėjo, nes jei mylėtų, paleistų ją ir jokiu būdu nekankintų. Jis demonas, jis tik išnaudojo moteris dėl savų tikslų, ir ji tikrai nebuvo vienintelė.



– Nejaugi nori visą laiką man priešintis? Gyventi baimėje, kad vieną dieną tave nužudysiu? – Tasdaras priėjo arčiau ir Arela jo veide matė panieką. – Paklusk man, argi taip sunku pasakyti jo vardą?



– Jo nebėra, jis jau seniai miręs, – galiausiai prakalbo moteris. – Tad koks skirtumas, pasakysiu tą vardą ar ne?



Ji žengė žingsnį atgal, kai Tasdaras grėsmingai priartėjęs vėl suėmė jai už smakro ir kilstelėjęs galvą pažvelgė tiesiai į akis.



– Keista, esi tokia silpna, bet negaliu skaityti tavo minčių, – šyptelėjo. – Nesvarbu, vieną dieną galutinai palūši, o tada man pasakysi viską.



Jo nykštys švelniai nuslydo Arelos lūpomis, o ji liko stovėti toje pačioje vietoje, skrodžiama susidomėjimo kupino žvilgsnio, vis dar su ašaromis akyse. Nuvylė ne tik save, bet ir Elizą, juk toji tikėjo, kad ji gali būti stipri, įveikti visus sunkumus, bet čia tiesiog stovėdama rodė ką kitą. Kas iš to, kad turėjo galią, kurios net negalėjo panaudoti? Ir jeigu ji užblokuota ne be reikalo, galėjo stengtis kiek norėjo, vis tiek, jei Tasdaras buvo teisus, ji nepasirodys tol, kol neateis laikas. Jau praeitą kartą Arela bandė gintis, bet viskas pasisuko tik dar blogesne linkme. Na ir kas, kad pavargo būti silpna, vis tiek nieko pakeisti nesugebės, tad kur kas geriau iškart pasiduoti. Bet tada ji pagalvojo apie Rebeką ir Raveną. Jos abi tiek daug turėjo iškęsti, o ji paliks jas likimo valiai vien tam, kad nenukentėtų pati. O juk turėjo parodyti, kaip stipriai jas myli, kovoti iki paskutinio savo kraujo lašo, ir visai nesvarbu, jei dėl to turės mirti. Jos likimas jau seniai buvo nulemtas, nuo pat tos dienos, kai sužinojo esanti Averina.



Ir tada Arela pasiryžo, aštri durklo geležtė skrodė orą, išlindusi iš jos apsiausto skvernų, tačiau sustingo nekliudžiusi taikinio. Moteris net aiktelėjo iš nuostabos ir siaubo. Kūnas liko tarytum sukaustytas, nebeįstengė daugiau pajudėti, o durklas išslydo iš rankos ir garsiai trenkėsi į grindis. Pašaipiai šypsodamasis, Tasdaras iš visų jėgų užsimojo. Pajutusi smūgį į pilvą, Arela suvaitojo ir susmuko ant grindų. Bandė pakilti, bet kūnas jos nesiklausė, tarsi būtų suparalyžiuotas. Visai kaip seniau, kai Tasdaras laikė įkalinęs ją tvirtovėje. Na žinoma, kaipgi galėjo pamiršti? Net ir bandydama nepajėgė padėti savo vaikams. Eliza klydo sakydama, kad ji stipri, ir net jei manė, jog bus kada nors ateityje, šiuo metu sunku buvo tuo patikėti.



– Ravena visai tokia pat, kaip ir tu, – ramiai ištarė Tasdaras ir pasilenkęs prie jos sugriebė už plaukų. – Bet tu tik paprasta moteris, tokia pat, kaip ir visos kitos. Nejaugi vis dar nepasimokei?



– Atleiskite, pone, bet manau, kad turite liautis, – staiga prakalbo visą tą laiką prie durų tyliai stovėjęs Melburnas. – Iš to jokios naudos, Arela jūsų neklausys.



Tasdaro pirštai palengva atsileido ir jis iš lėto pakilo. Arela ir vėl pasijuto galinti judėti, bet taip ir liko savo vietoje. Skausmas pilve buvo toks nepakeliamas, kad nepajėgė net atsistoti.



– Nuvesk ją į požemius, – galiausiai prakalbo demonas. – Ir atvesk vakare, rasiu būdą, kaip ją prakalbinti.