Merginos dar kurį laiką pažaidžia ir galiausiai Abigailė paėmusi gražiausią lapą įsega sesei į plaukus. Abi pasidaro keletą rudeniškų nuotraukų. Gabrielė padėkoja sesei už laiką kartu. Namo pareina visiškai kitokios nuotaikos negu išėjo. Kadangi sušalo, išgeria arbatos ir įsitaiso ant sofos su knyga. Paprastai sekmadienis nebūdavo toks ramus. Ji rodos net neprisimena, kada paskutinį kartą laisvu laiku ne gėrė, sėdėjo bare arba miegojo su eiliniu nepažįstamuoju, bet skaitė.  Rodos čia prasideda jos naujas gyvenimas. Visiškai kitoks nei kada nors anksčiau. Gal ir gerai savaitgalį praleisti ramiai.

Skaitydama nė nepajunta kaip užsnūsta. Praėjus gal dešimt minučių ši vėl pramerkia akis. Nors ir pailsinusi akis jaučiasi dar labiau pavargusi negu iš pradžių.  Žino, kad kol dar nėra devynių vakaro eiti miegoti neprotinga. Vis dėl to keletą kartų nusižiovauja. Sesė sunerimusi pažvelgia į ją ir paklausia, ar ši gerai jaučiasi.

- Viskas gerai. Tik truputi pavargau. Manau, teks eiti miegoti anksčiau. Kažkaip visai net į darbą nesinori eiti. Bet man to paaukštinimo tikrai labai reikia.
- Dėl pinigų? Ką tu su jais darysi turėdama daugiau?
- Ne dėl pinigų. O tam, kad būčiau pastebėta. Pinigai irgi gerai, žinoma, bet tai nėra pagrindinė priežastis. Realiai man jų pilnai užtenka, bet man patinka dirbti. Supranti, aš siekiu geriausių rezultatų visur, kur tik įmanoma. Kartais man tiesiog atrodo, kad esu nematoma, nesvarbi ir kad iš manęs jokios naudos. O jeigu nedirbsiu, tai ir liksiu nematoma.
- Abigaile, suprantu, kad galbūt nesididžiuoji tuo, bet esi visiška mano kopija. - Mama leidžia sau įsiterpti - Vaikystėje pinigų turėjome nedaug, užteko reikalingiems dalykams, bet prabangos tikrai nebuvo. Gyvenome labai paprastai. Bet aš visada norėjau daugiau. Net norėdama negalėdavau išspausti dėkingumo. Tiesa meilės netrūko. Ypač iš tėčio. Jis daug darė dėl manęs. Kai buvau paauglė pažadėjau sau, kad mano namuose nebus alkoholio, vaikai negirdės barnių ir gyvensiu prabangiuose namuose, uždirbsiu daug pinigų. Būdama aštuoniolikos jau dirbau. Naktimis. Dieną mokydavausi universitete, savaitgaliais darydavau namų darbus. Laiko sau visiškai neturėjau, vis kartojau sau, kad tai laikina, kad kai užsidirbsiu daugiau pinigų skirsiu laiko sau, šeimai. O atsitiko taip. kad nedirbti tiesiog negaliu, nors turiu daugiau nei man reikia. Tavo senelis gyveno labai paprastai, bet viską darė dėl manęs. Bet aš to nevertinau, šlovinau pinigus. Nenoriu, kad ir tau taip nutiktų, kad pradėtum aukoti sveikatą, santykius ir laisvą laiką dėl pinigų.

Na, man meilės tikrai trūko... Bet tu to nesuprasi. Išklausiusi mamą tiesiog ramiai pasako, kad eina miegoti, neturi jėgų nei noro ginčytis. Jei prasižiotų tik apšauktų ją, o to visiškai nenori.  „Kandžiotis“ darbe yra įpratusi. Dažnai nepraleidžia progos įgelti pavydiems kolegoms. Yra visiškai įsitikinusi, kad paaukštinimas turi būti jos. Kad tik ji to nusipelnė.

Ryte atsikelia be atidėjimo mygtuko spaudinėjimo. Atsikelia vos išgirdusi žadintuvą. Tai jai visiškai nebūdinga. Nors žino, kad tikrai nepavėluos susiruošia greitai. Lieka dar pusvalandis, tad ramiai išgeria kavos. Gabrielė visai kaip vaikystėje valgo sausus pusryčius taip pat gerdama kavą. Abigailė norėtų pakomentuoti, kad sausi pusryčiai ir kava nelabai derinasi, bet supranta, kad tai ne jos reikalas. Palaukia kol sesė pavalgys ir paklausia ar ši pasiruošusi. Mašinoje beveik nesikalba. Gabrielė kiek apsnūdusi, prastai išsimiegojo. Privažiavusi prie mokyklos apkabina sesę ir palinki geros dienos mokykloje. Net nepastebi, kad nuoširdžiai nusišypso. Panašu, kad nauja ryto rutina daug geresnė negu gyvenant vienai ir praktiškai nebendraujant su šeima.

Kadangi universitete šiandien paskaitų nėra, žino, kad turės dirbti visą dieną. Pietų pertraukas skirs namų darbams ir informacijos kursiniam darbui paieškai. Privalo pagaliau pradėti jį rašyti. Gruodis juk atsiskaitymų metas - tiek mokykloje, tiek universitete. Vos įėjusi į ofisą ir pasisveikinusi su kolegomis eina į savo kabinetą. Be dvidešimt aštuonios. Visada stengiasi į darbą ateiti anksčiau. Savo punktualumu dažnai nustebina net vadovą, ypač kai atėjo į darbą visa valanda anksčiau. Tad tą vienintelį kartą kai pavėlavo išvengė griežto pabarimo, sulaukė tik nuostabos - “Abigaile, kaip čia taip? Tokia pareiginga buvai visada, o šiandien vėluoji. Norėčiau, kad nepasikartotų”. Jau nebežino ar stengiasi nuoširdžiai ar tiesiog nori įsiteikti vadovui ir įrodyti, kad yra verta paaukštinimo.

Dirba interjero dizainerio asistente, kas yra glaudžiai susiję su jos studijomis. Nieko nelaukusi įsijungia kompiuterį, surenka radijo stoties M-1 puslapio pavadinimą ir įsijungusi radiją kimba į darbus. Džiaugiasi, kad nereikia su niekuo dalintis savo kabinetu ir niekas netrukdo. Su kolegomis beveik nesikalba, tik tiek, kiek būtina. Į darbą ateina dirbti, į universitetą - mokytis. Pokalbiai į darbo pareigas neįeina. Per pietų pertrauką eina pietauti kartu su kolegomis, bet beveik nebendrauja. Tyliai gurkšnoja kavą ir valgo namuose pasigamintas vištienos salotas. Diena praeina be staigmenų. Kadangi visas jai pavestas užduotis atlieka ankščiau, turėdama laiko iki darbo pabaigos renka informaciją kursiniam darbui. Po darbo nueina į universiteto biblioteką netrukdomai pasimokyti. Po pusvalandžio prisijungia Deimantė. Ji viena iš nedaugelio merginų su kuria draugauja nuo pradinės mokyklos. Jos trumpai pakalba ir toliau viena kitai netrukdydamos mokosi.

- Abigaile, ką veiksi penktadienį? - lyg tarp kitko užklausia.
- Nežinau. Jei tėvai išvažiuos gal darysiu vakarėlį pas save. Arba į barą eisiu ir tėvams pasakysiu, kad negaliu grįžti namo. O gal į klubą. - Nežinau, Deimante, neturiu plano.
- Aš tai patūsinti noriu. - merginos akyse tarsi užsižiebia liepsnelės.
- O tu mokytis kada nors nori? Keturi mėnesiai iki gruodžio. Kursinis ant nosies. - Švelniai primena.
- Ko čia burbi kaip vokietis? Spėsiu aš viską. - apsimeta supykusia.
- Tik rūpinuosi. Jau nebe septintokės esame. Reikia šiek tiek atsakomybės turėti. Gyvenimas ne vien tūsai, brangioji. Bet penktadieniui tikrai kažką sugalvosim.

Deimantė, nors Abigailė laiko ją geriausia drauge, iš tikrųjų yra visiška Abigailės priešingybė. Abigailės akimis mergina įstrigusi paauglystėje ir neturi atsakomybės jausmo. Tad kartais atsakinga ir pareiginga Abigailė su ja tampa pernelyg globėjiška. Ji negali pripažinti, kad geriausia draugė yra vienas iš jos ko-priklausomybės objektų. Tai viena iš nedaugelio draugysčių kurių nesugadino stengdamasi išsaugoti.

- Tu nepyk, kad kartais griežčiau kažką pasakau. Aš noriu tau gero - priduria po nejaukios tylos.

Mergina tik nusišypso ir apkabina Abigailę. Jau įprato prie tokio jos elgesio. Jos tėvai niekada nesirūpino ja taip kaip rūpinosi Abigailė. Galima sakyti visiškai nesirūpindavo. Jiems nerūpėdavo ar dukra grįžo namo, kaip įmanydami ignoruodavo ją. Abigailės tėvai noriai priglausdavo ir Deimantę, pas jos tėvus gaudavo skanaus maisto, kartais net Abigailės nenešiojamų, jai atsibodusių rūbų. Prisimena pižamų vakarėlius paauglystėje kai abi nuo Abigailės tėvų slėpdavo alkoholį, nes Abigailės tėvų namuose alkoholis griežtai draudžiamas nepriklausomai anuo amžiaus. Į kitus dalykus tėvai regis nekreipia dėmesio. Išleisdami Abigailę į vakarėlius tik įspėdavo grįžti iki vienuolikos ir negerti. Įspėjimas grįžti nurodytu laiku Deimantei atrodė kaip rūpesčio ir meilės ženklas, Abigailei kaip savaime suprantamas dalykas.

Atsisveikindama Abigailė trumpai apkabina draugę ir keliauja namo. Gabrielė jau pradėjusi daryti namų darbus. Pasiskundžia, kad praktiškai nieko nesupranta, tad Abigailė labai paprastai paaiškina sesei nesuprantamus uždavinius. Viską padariusios pavakarieniauja ir Abigailė sėda rašyti kursinio darbo. Rašo svetainėje, kadangi ten mažiausia tikimybė užmigti prie kompiuterio. Trumpam užsimerkia norėdama pailsinti akis, bet atsijungusi užsnūsta. Pramerkia akis po valandos, kompiuteris pavojingai arti sofos krašto.

- Nesuprantu, aš čia užmigau berašydama? - Bando susigaudyti, bet nuovargis ima viršų. Viskas atrodo lyg žiūrint pro purviną stiklą.
- Abigaile, eik miegoti, nekvailiok. Jau pusę dviejų - lyg iš toli išgirsta mamos balsą.
- Mama, aš kursinį rašau... Negaliu atidėlioti.
- Gerai, kad rašai, bet rytoj darbo diena. Reikia išsimiegoti, kad nesnaustum per paskaitas. Vis tiek per naktį neparašysi. Ir rytoj tau jo priduoti tikrai nereikia. 

Nieko neatsakiusi patikrina, ar išsaugojo darbą, uždaro kompiuterį ir palieka ant kavos staliuko. Grįžusi į savo kambarį iš karto užmiega pamiršusi nusistatyti žadintuvą. Mama kaip nujausdama, kad Abigailė žadintuvo nenustatė pažadina Abigailę prieš išvykdama į darbą. Abigailę apima savigaila supratus, kad visiškai nesijaučia pailsėjusi, tad vietoj vieno puodelio kavos išgeria iš karto du. Gabrielė susirūpinusi pasiteirauja, ar viskas gerai, nes Abigailė atrodo lyg ji tuoj turės nerimo priepuolį. Veidas išbalęs, kvėpavimas padažnėjęs. Gabrielė susirūpinusi net nustoja valgyti savo sausus pusryčius. Sulaukus keturiolikos metų Abigailei buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas. Tėtis buvo pastebėjęs, kad Abigailei dažnai pasireiškia širdies permušimai ir stiprūs pilvo skausmai, neretai privedantys iki pykinimo, ne mėnesinių metu. Kartais ji net nepajėgdavo suvalgyti pusryčių ar išgerti pilnos stiklinės vandens. Iš pradžių tai nutikdavo prieš atsiskaitymus, vėliau ėmė kartotis vis dažniau. Paskui nerimas ėmė reikštis ir kitose srityse. Prieš kiekvieną kelionę prisigalvodavo blogiausių scenarijų ir galvodavo, kad pateks į avariją, dieną prieš važiuojant nieko nevalgydavo ir lėktuve, autobuse ar mašinoje būdavo itin įsitempusi. Didelis iššūkis būdavo užkalbinti nepažįstamą žmogų paklausti kelio. Pasiklydusi iš karto apsiverkdavo. Nenorėdavo skirtis su savo minkštu žaislu. be žaislo neįsivaizduodavo nei vienos kelionės. Nepaisydamas žmonos tikinimų, kad Abigailė „išaugs“ nuvedė dukrą pas gydytoją iš kur Abigailė buvo skubiai nusiųsta pas psichiatrą. Atlikus daugybę testų ir praėjus nemažai konsultacijų tėčio nuogąstavimai, kad Abigailė turi nerimo sutrikimą pasitvirtino. Mama ir tada neparodė didelio susirūpinimo, tik vis primindavo, kad ši išgertų vaistus vos pajutus nerimo požymius.

- Man viskas gerai. Tiesiog neišsimiegojau.
- O kaip tavo nerimas? Nebus vėl priepuolių?
- Nesirūpink. Man šiandien reikia dviejų puodelių kavos, kitaip užmigsiu paskaitose. Kava man nerimo nekelia. Aš viską kontroliuoju.
- Ką tu kontroliuoji? Net savo kūno nekontroliuoji. Kur buvo tavo „viską kontroliuoju“ kai susirgai? - Gabrielė imasi konfrontacijos.
- Neauklėk manęs, gerai? Savimi rūpinkis. Valgyk ir keliaujam. - Vos tvardosi, kad nepakeltų balso prieš sesę, nors šįkart ji tikrai suerzino.

„Gal Gabrielė nenorėjo manęs suerzinti, o tai, kad aš susierzinau yra nuovargio pasekmė. Nereikėjo taip ilgai prie kursinio sėdėti vakar. „

Nuvežusi sesę į mokyklą važiuoja tiesiai į universiteto biblioteką, kad galėtų netrukdomai rašyti. Iš karštų gėrimų aparato nusiperka dvigubą espresso, nes nepaisant išgertų puodelių namuose ji vis dar jaučiasi pavargusi. Praėjus gal pusvalandžiui rašymą tenka nutraukti nes ima drebėti rankos, o širdis daužosi nevaldomai, taip greitai kaip muzika naktiniuose klubuose. Kadangi ilgą laiką nerimas pasireiškęs nebuvo, vaistų nesinešioja, bet žino, kad jie turėtų būti kažkur namuose. Vos nulaikydama telefoną rankose skambina mamai, o galvoje skamba Gabrielės žodžiai „kur buvo tavo „viską kontroliuoju“ kai susirgai? „ Staiga pasijunta visiškai bejėgė, o ašaros pačios pasipila iš akių. Kad tik nepradėčiau balsu raudoti čia bibliotekoje. Kokia gėda būtų... Tikrai, nieko aš nekontroliuoju. Kol mama atsiliepia rodos praeina visa amžinybė.

- Abigaile? Kodėl skambini dabar? Juk žinai, kad dirbu.
- Žinau. Skambinu, nes man parėjo nerimas. Ir aš tiesiog nežinau kaip susitvarkyti. Aš bibliotekoje. Universiteto.
- Kokią kavą gėrei šiandien?
- Dvigubą espresso…
- Skambink tėčiui.

Matosi, kaip tau rūpiu... Abigailė neatsisveikinusi padeda ragelį ir skambina tėčiui. Šis nors šiuo metu namuose pažada greitai atvykti ir atvežti reikiamus vaistus. Primena, kaip nusiraminti kai vaistų šalia nėra. Išsekusi tiesiog padeda galvą ant stalo ir iš karto į svečius ateina „kiniečiai“ su savo neišjungiamomis „skalbenkėmis“. 

- Nutilkit! - neapsikentusi „kiniečių“ nesusivaldo. Turbūt dabar atrodo, kaip nepilno proto tuščioje bibliotekoje kalbanti su savimi.
- Su kuo kalbi? - Išgirsta Natanielio balsą. Pakelia akis, kad įsitikintų, ar tai tikrai jis.
- Su kiniečiais - įkanda - net jie geresni pašnekovai negu tu. Ko tau reikia?
- Panašu, kad tau reikia pagalbos, tad noriu padėti.
- Nereikia man tavo pagalbos. Eik sau. Tuoj tėtis atvažiuos ir viskas bus gerai.
- Ar tau kažkas nutiko? Atrodai kaip vaiduoklis. Penktadienį ateisi į grupę?
- Nežinau. Manau, kad penktadienį eisiu gerti. Turiu nerimo sutrikimą, ir šiandien jis pasireiškė visu gražumu. Patenkintas? Atsakymą gavai, keliauk savais keliais.
- Ar gėrei vandens šiandien? Pakankamai miegojai? Pusryčius valgei? Aš turiu vandens buteliuką. Gal kažkiek padės.

Ši paima vandens buteliuką ir nepadėkojusi demonstratyviai pereina į kitą vietą. Nenori būti kalbinama. Po penkiolikos minučių pasirodo tėtis. Palaukęs, kol Abigailė išgers vaistus, rūpestingai ją apkabina ir pasiūlo šiandien važiuoti namo pailsėti. Paskaitos palauks. Ji nesiginčija ir tyliai eina iki mašinos. Mašinoje visą kelią iki namų tyli. Kai pasijunta geriau ir pagaliau nurimsta iš karto eina į savo kambarį pamiegoti. Pramiega beveik šešias valandas. Šįkart jaučiasi pailsėjusi, nerimas praėjęs. Su mama nesikalba - pyksta ir nori tai parodyti. Laukia, kol ši atsiprašys. Nors kažin ar sulauks. Su Gabriele elgiasi kaip įprasta ir atsiprašo, kad ryte susierzino. Pasidalina, kad šįkart nerimas užpuolė dėl kursinio darbo ir ji rodos nebegali galvoti apie nieką kitą. Paaiškina, kad būtent dėl to ji visą naktį nemiegojo, todėl padaugino kavos kas sukėlė nerimą. 

Natanielis po paskaitų eina ne namo, o tiesiai pas Izabelę. Pas tėvus jau ilgai nesilanko ir beveik su jais nebendrauja. Žino, kad ten kasdien konfliktai. Tėvai pykstasi, kaltina vienas kitą neištikimybe, o išsiskirti negali. Namie būtų vienas, o pusseserė mielai priims bet kuriuo metu. Jie artimi, lyg iš tikrųjų būtų brolis ir sesuo. Didžiąją dalį vaikystės praleido kartu, dalindavosi beveik viskuo, vienas nuo kito neturėjo jokių paslapčių. Vos paspaudus durų skambutį pusseserė iš karto jį įsileidžia. Pastebėjusi, kad Natanielis nusiminęs pasiūlo jam kavos.

- Oi, nenoriu šiandien kavos, sesute. Geriau įpilk alaus.
- Ar kas nors nutiko, Natanieli? - rūpestingai apkabina ir pagal pusbrolio prašymą įpila alaus į specialiai tam skirtą stiklinę.
- Ai, savigaila apėmė. Kažko jautriai sureagavau, susidūręs su Abigaile. Ji kažkokia nedraugiška. Nesuprantu kodėl. Nieko jai nepadariau. Ji piktai su manimi kalbėjo, o kai pasiūliau buteliuką vandens ji net nesureagavo. Minėjo, kad turi nerimo sutrikimą, bet juk tai ne pasiteisinimas. Iš geros širdies norėjau jai padėti. - atsisėda ant sofos su stikline ir įjungia televizorių. Vos įjungus pasigirsta Izabelės grojaraštis. Daug negarsina, kad būtų galima kalbėtis.
- Na, su manimi ji net labai draugiška. Sekmadienį kaip tik globos pasiprašė. Tai globoju,
- Ar apie tą pačią Abigailę kalbame? - kiek pralinksmėja, o gal tik atsipalaiduoja gurkšnodamas.
- Manau, kad taip. Ar tau ji patinka?
- Nežinau. Nė nepažįstu jos. Bet graži. Net labai. - vaikinas pastebimai nurausta,
- Bet juk neketini su ja miegoti?
- Mano rankos nepalies uždrausto vaisiaus, mano akys jo nepamatys, o lūpos nepajus jo skonio, - Vaikinas žiūri tiesiai Izabelei į akis, kas ją prajuokina.
- Saliamonas atsirado. Gal antrą Giesmių Giesmę parašysi? - Izabelė nuoširdžiai nusijuokia. - Apie Abigailę ir uždraustą vaisių. O jei rimtai, neturėtum taip jos teisti. Jai irgi sunku. Tai supratau, kai apkabinau ją po susirinkimo. Per ilgai laikė emocijas užgniaužtas.  O sekmadienį pratrūko. Nerimo sutrikimas iš gero gyvenimo neatsiranda.
- Aš norėčiau ją geriau pažinti, supranti? Atrodo, kad kažkas traukia prie jos. Bet jos elgesys nepakenčiamas. Ji neprisileidžia nieko. Nesuprantu kaip prisileido tave. Kaip tu ją laimėjai? Rodos tau tereikėjo apkabinti ją. Tik to užteko. O aš tik pabandžiau atkreipti jos dėmesį būdamas draugiškas.
- Ko tu taip pergyveni? Duok jai laiko, matai, kad neapsiprato grupėje. Ji naujokė. Prisimink save, kai buvai naujokas. Buvai toks pat pasimetęs, be vilties. Sužeistas. Ir jeigu ji ateina arbatos atsigert - tegul ir dėl to eina. Bet kas yra geriau nei paleistuvauti arba užsidaryti savyje.

Izabelė, nors ir myli Natanielį, o gal būtent dėl to, kad myli visada sako, ką galvoja, net jei Natanielis norėtų girdėti kažką kito. Ne išimtis ir šis pokalbis. Už tai Natanielis ir vertina pusseserę. Alkoholiu Natanielis nepiktnaudžiauja, bet mėgsta pagal nuotaiką išgerti vyno ar alaus su Izabele. Bet niekada negeria daugiau nei dviejų stiklinių, tad neprisigeria. Kartą yra minėjęs, kad nei už ką negalėtų leisti sau prarasti kontrolę išgėręs. Rūstaudami nenusidėkite - pasigirsta tylus ir ramus balsas, iš karto nuraminantis ir padrąsinantis Natanielį. Gal tikrai per jautriai reaguoju ir turėčiau palikti Abigailę ramybėjė jei ji nenori su manimi bendrauti. Izabelė pasiūlo Natanieliui pasimelsti ir šis iš karto sutinka. Išjungia televizorių, susikabina už rankų  ir tyloje meldžiasi. Iš karto po maldos abu savo užrašų knygutėje parašo ketvirtą ir dešimtą žingsnį. Namo Natanielis grįžta gerokai po vidurnakčio, daug geresnės nuotaikos nei dieną. Visada gera leisti laiką su žmogumi, kuris supranta.