Tik uždariusi paskui save duris Eliza atsikvėpė. Grįžus į taip seniai nelankytą vietą užplūdo skaudūs prisiminimai. Jau labai seniai nereikėjo kovoti dėl savęs ar artimųjų, tačiau ji žinojo, kad ramybė baigėsi. Blogis veržėsi į paviršių, ir vėl ateis laikas, kai gyvybes paaukos daugybė žmonių ir reikės su tuo susitaikyti. Azryatas buvo vieta, kurioje moteris lankėsi paskutinį kartą, prieš galutinai atsiribodama nuo ypatingųjų pasaulio ir gyvendama kaip paprastas žmogus Žemėje. Nuo to laiko praėjo jau daugiau nei dešimt metų, bet Elesmero miestas nė kiek neatrodė pasikeitęs, tarsi karas jo nebūtų nusiaubęs. Matyt, dalis pastatų ir augalų buvo atkurti burtų, o tai galėjo padaryti ne kas kitas, kaip pati Azara.



Eliza žinojo, kad pamačiusi ją Arela nustebs, bet nemanė, jog šitaip, ji net nepajėgė suregzti nė žodžio, tik stovėjo koridoriuje, bandydama suprasti, ar tai sapnas, ar realybė.



– Suprantu, kaip tai netikėta, bet čia tikrai aš, – šyptelėjo moteris. – Sugrįžau padėti, girdėjau, turi problemų su Tasdaru.



– Bet... bet iš kur? – vis dar neįstengdama rišliai kalbėti išlemeno Arela.



– Nežinau kaip, bet Melburnui pavyko mane rasti, jis ir pasakė, o tada nugirdau jūsų pokalbį, kad Tasdaras pagrobė Liną.



– Taip, – skubiai linktelėjo Felicija. – Planavome prašyti mano globėjų pagalbos.



– Neskubėk, manau, yra kita išeitis, mums jų pagalbos nė neprireiks, – gana rimtai ištarė Eliza, puikiai nutuokdama, kas ji. – Pirmiau turiu jums šį tą papasakoti.



– Bet mes negalime delsti, nežinia, ką Tasdaras planuoja su ja daryti, – paprieštaravo mergina. – O ir Ravena ten, neabejoju, kad Arela nori kuo skubiau ją išgelbėti.



– Teisybė, bet nejau nori aklai pulti į pavojų? – primerkusi akis ji nužvelgė Feliciją. Galbūt turėdama tokį charakterį ji nenorės išklausyti ir viską darys savaip, tačiau tik atsiduso ir jos pečiai bejėgiškai nusviro.



– Neplanavome pulti aklai, bet išklausysiu ir kitą variantą.



– Gerai, – Eliza sušvelnėjusi pasisuko į Arelą. – Eime į vidų, tuoj viską paaiškinsiu.



Arela mostelėjo ranka, rodydama joms kelią, ir netrukus moterys susėdo ant sofos, tik vienintelė Eliza priėjo prie atviro lango, kurio permatomą užuolaidą plaikstė nestiprus vėjas.



– Jūs juk žinote apie Elzaro amuletą, ar ne? – pagaliau prakalbo ji. – Jums pavyko jį panaudoti?



– Taip, pavyko, – Arela panarinusi galvą pažvelgė į burtų knygą, kurią pasidėjo priešais save ant stalo. – Bet kaip matai, Tasdaras ir vėl naudojasi savo galiomis. Pasielgėme per daug neapdairiai, nepagalvojome, kad jam padės Aladoras.



– Mat kaip, – susimąstė moteris. – Taip ir maniau, kad amuletas nebus pati geriausia išeitis, būtent todėl sukūriau ne tik jį.



– Ką nori tuo pasakyti? – Arela apstulbusi su viltimi pažvelgė į ją.



– Sukūriau ne tik amuletą, bet ir kalaviją, vadinamą Elzaro ašmenimis. Su juo galėtume bent laikinai sustabdyti Tasdarą ir išvaduoti visus, kurie yra pakliuvę į jo nelaisvę, – Eliza minutėlei nutilo, žvelgdama į giedrą dangų. – Tai nepaprasti ašmenys, pagaminti iš užburto metalo, su kuriuo vienu kirčiu galima nužudyti žmogų. Deja, Tasdaro jie neužmuštų, nes jis nemirtingas, bet žaizdos gytų kur kas lėčiau, gal net kelias savaites. Mums tereikėtų jį neblogai sužeisti ir to užtektų, kad negalėtų kautis.



– Tikrai? – Arela nudžiugusi net pašoko nuo sofos. – Tuomet kodėl niekada apie tai nesakei?



– Nes Elzaro ašmenys, kaip ir amuletas, turi vieną silpnybę – kuo daugiau juos naudosi, tuo greičiau išseks jų magija, tad geriausia naudoti juos apgalvotai.



– Bet kaip tau pavyksta sukurti tokius daiktus?



– Su burtais iš Azaros knygos, kurią ji man paliko. Neabejoju, kad ir šitą ji paliko tau ne be reikalo, – galvos kilstelėjimu ji parodė į tą šalia Arelos. – Tos knygos parašytos pačios Azaros, turime jas saugoti.



– Suprantu, – linktelėjo Arela, atsargiai pirštais braukdama per viršelį. – O gal žinai, kur kitos jos knygos?



– Gaila, bet Azara man nesakė. O jos kambaryje nieko neradai?



– Buvo viena knyga, kurią norėjau perskaityti, bet Tasdaras mane aptiko ir ją sunaikino.



– Vertėtų patikrinti vėl, galbūt tos knygos užslėptos. Bet tai padarysime vėliau, kai išvaduosime visus kalinius, pirmiau turime nusileisti į požemius ir paimti Elzaro ašmenis.



– Į požemius? – sukluso Arela. – Turi omenyje Azryato šventyklos požemius?



– Taip, būtent juos. Tai buvo paskutinė vieta, kurioje lankiausi prieš išvykdama į Žemę.



– Keista, bet Lorena sakė, kad neaptiko jokių magiškų daiktų, kai manėme, jog Elzaro amuletas gali būti palaidotas po šventyklos griuvėsiais. Kodėl jai nepavyko aptikti kalavijo?



– Numaniau, kad kas nors gali juos rasti, dėl to ir užbūriau požemius, – kaltai šyptelėjo Eliza, bet tuojau pat jos veidas ir vėl surimtėjo. – Pati žinai, kad jie jau seniai nenaudojami, tad pasitarnavo kaip puiki slėptuvė, – moteris šiek tiek sunerimusi pasitraukė nuo lango. – Nedelskime, kuo greičiau viską baigsime, tuo bus geriau.



– Felicija, tu lik čia, susitvarkysime vienos, – paliepė jai Arela. – Jeigu kas nors pasirodys, pranešk telepatiškai.



Mergina tik linktelėjo, o Eliza jau ėjo į koridorių. Stengdamasi neatsilikti, Arela nusigriebė nuo komodos raktus ir nuskubėjo iš paskos. Jos išėjo pro paradines duris ir po kurio laiko pasiekė Azryato šventyklą. Arela be žodžių atrakino duris, esančias toliau nuo pagrindinio įėjimo. Iš vidaus tvokstelėjo šaltis ir nemalonus puvėsių kvapas. Ant grublėtų akmeninių sienų buvo prikabinta nemažai deglų, ir jeigu ne jie, patalpoje būtų beprotiškai tamsu. Nusikabinusi vieną, Eliza panaudojo galias, kad jį uždegtų, ir nukreipė šviesą gilyn. Drėgnas tunelis neabejotinai vedė į požemius.



– Ar tu žinai, kur tiksliai mums reikia eiti? – sunerimo Arela.



– Žinoma, lankiausi čia daug kartų, – ramino ją draugė. – Tikiuosi, be mūsų, daugiau niekas čia nesilankė...



Arelą dėl neaiškios priežasties apėmė tik dar didesnis nerimas, bet ji nieko nesakė ir greitais žingsniais jos leidosi apgriuvusiais tunelio laiptais. Ant sienų krentantys jų šešėliai šiek tiek baugino, o kažkuriame užkampyje lašnojo vanduo. Eliza atsargiai braukė per akmeninę sieną, lyg stengdamasi prisiminti kiekvieną jos linkį, žingsniai buvo tylūs, bet užtikrinti.



– Eliza? – kiek nedrąsiai prakalbo Arela ir toji iškart sukluso. – O kodėl tiek laiko buvai dingusi? Ir kodėl grįžai būtent dabar?



Moteris sunkiai atsiduso, nors žinojo, kad anksčiau ar vėliau turės pasakyti. Tačiau dabar viskas buvo kur kas sudėtingiau, kai sužinojo, kad jeigu ne Rodžeris, jos padėtis būtų visai kitokia.



– Vis dar nesuprantu, kodėl jis turėjo meluoti, – pabaigusi pasakoti piktinosi ji.



– O gal jis norėjo atkeršyti Melburnui? – spėliojo Arela. – Jie niekada nesutarė, nenustebčiau, jei būtų norėjęs atimti jo šeimą ir tokiu būdu jį palaužti. Rodžeris nekentė, kad Melburnas buvo geresnis parankinis už jį, tikriausiai bijojo, jog Tasdaras duos jam tai, ką pats visą gyvenimą norėjo gauti.



– Tamsos karalystę? – suraukė kaktą ji. – Kažin, ar Tasdaras ruošėsi tai daryti.



– Bet Rodžeris tikėjosi, kad galbūt gaus bent dalį žemių, pašalinus Melburną jas gauti būtų buvę kur kas lengviau.



– Jam nepavyko, nes po mano išvykimo Melburnas nepalūžo ir toliau ištikimai tarnauja Tasdarui, o dabar privertė tarnauti ir Agnesę. Privalau ją iš to ištraukti, bet nežinau kaip.



– Palauk, Agnesė tarnauja Tasdarui? – net krūptelėjo Arela. – Bet ji dar tokia jauna, kaip jis drįsta išnaudoti vaikus?



– Kaip matai, jam tai visai nerūpi. Melburnui taip pat nepatinka, kad turi ją į tai painioti, bet yra įsitikinęs, jog kitos išeities nėra. Jei tik jis paprašytų pagalbos, aš... – stipriai sugniaužusi kumščius ji akimirką stabtelėjo. – Tikrai norėčiau jam padėti, bet viskas, ką galiu daryti, tai pykti, kad neįžvelgia tikrosios tiesos. Kas iš to, jei mėginsiu padėti, o jis atsuks man nugarą ir toliau tarnaus Tasdarui?



– Puikiai tave suprantu, – moteris priėjo prie draugės ir švelniai palietė jai petį. – Tu vis dar jį myli, tiesa?



– Vis dar negaliu pamiršti jo veido, kai pasakiau, kad turėsime vaiką. Melburnas netvėrė džiaugsmu, laukė, kada galės jį išvysti... Bet kelyje pasipainiojo Tasdaras ir nuo to laiko daugiau niekada nemačiau jo šypsenos.



– Bet kas atsitiko? Kodėl Melburnas pradėjo jam tarnauti? Juk turėjo būti kažkokia rimta priežastis, ar ne?



– Nežinau, jis man niekada nesakė, žinau tik tai, kad jei ne Tasdaras, jis jau būtų nebegyvas. Vieną dieną aš viską išsiaiškinsiu ir Tasdaras atsiims už tai, ką padarė, bet dabar geriau susitelkime į tai, ką turime padaryti pirmiau.



Arela juto, kaip jai skaudu kalbėti apie praeitį, ir nenoriai sutiko. Nusileidusios laiptais, ilgą laiką jos ėjo visiškai tylėdamos, paskui pasuko į kairę. Šviesi Elizos suknelė išryškėjo prietemoje, rodydama draugei kelią. Toji sukryžiavo ant krūtinės rankas ir visą likusį kelią ėjo susigūžusi. Eliza dar stabtelėjo į ją pažvelgti, bet nieko nesakiusi atidarė priešais jas esančias duris. Tamsią patalpą netrukus užpildė deglo šviesa, ir geriau įsižiūrėjusi Arela pamatė erdvią salę, bet deglas jos visos neapšvietė, tad negalėjo pasakyti, kokio tiksliai ji dydžio. Pati ji niekada nesilankė šiuose požemiuose, nes jie buvo per daug klaidūs, kažkada labai seniai naudojami vergų kalinimui, tad nenorėdama pasiklysti ėjo paskui draugę. Kur ne kur ji sugebėjo įžiūrėti knygų lentynas, kai einant pro šalį jas paliesdavo deglų šviesa, o nuojauta kuždėjo, kad vis dėlto čia kažkas ne taip...



– Ne, negali būti, kažkas čia jau lankėsi, – staiga nutraukė jos mintis Eliza. – Nebėra barjero, blokuojančio požemius nuo išorės, kaipgi anksčiau nepastebėjau? Dabar bet kas gali čia teleportuotis.



Išsigandusios jos persimetė reikšmingais žvilgsniais – abi galvojo apie tą patį. Eliza paspartino žingsnį ir jau beveik bėgdama pasiekė patalpos galą. Arela vos spėjo ją sekti, ir tik tada, kai ji sustojo, priešais pastebėjo duris. Už jų Eliza smuko į nedidelį kambarėlį ir pakabinusi ant sienos deglą puolė ant grindų. Arela neiškart suprato, kas čia vyksta, bet kai plikomis rankomis ji ėmė vieną po kitos plėšti nuo grindų lentas, akys išsiplėtė iš nuostabos.



– Ne, tik ne tai... – drebančiu balsu sukuždėjo Eliza. – Jo nebėra, kažkas jį paėmė.



Nežinodama, ką daugiau bepridurti, Arela atsiklaupė šalia jos, vis dar žvelgdama į išardytas lentas priešais. Ten, kur jos prieš tai buvo, žiojėjo skylė.



– Ir ką mums dabar daryti? Kaip išgelbėti Liną ir Raveną?



– Elzaro ašmenys buvo vienintelė išeitis, bet dabar teks sugalvoti kitą planą. Kaip manai, gal Gordonas galėtų mums kaip nors padėti?



Arela nusiminusi panarino galvą, norėdama nuslėpti akyse susitvenkusias ašaras.



– Jo nebėra... Tasdaras jį nužudė...



– Man labai gaila, – moteris užjausdama pažvelgė į draugę, juk žinojo, kas kadaise juos siejo praeityje. Ji nujautė, kad Gordono mirtis tik pradžia. Laukė daug sunkesnė ateitis, o išgyvens tik nedaugelis.



– Gordonas panaudojo Elzaro amuletą, kad užblokuotų jo galias, štai kodėl... – braukdama ašaras paaiškino Arela. – Bet mes galbūt dar turime išeitį, Tamsos karalystėje yra slaptas tunelis, vedantis į požemius, aptikau jį, kai buvau įkalinta tvirtovėje. Be to, galėtume nuvykti pas Loreną, ji moka kalbėti su dvasiomis, gal kaip nors išsiaiškintų, kas pavogė ašmenis?



– Taip, žinoma, – Eliza suėmė save į rankas ir skubiai pakilo nuo grindų. – Tikėkimės, kad tai padarė ne Tasdaras, kitaip niekada nepavyks jų atgauti. Aš keliausiu viena, o tu lik Azryate su Felicija, gerai?



– Taip, bet... – Arela šiek tiek susigėdusi atsistojo priešais ją. – Norėjau padėkoti, kad grįžai ir man padedi, išties nežinočiau, ką be tavęs daryti. Pastaruoju metu jaučiu kaltę, kad esu tokia silpna ir kiti daro viską už mane, norėčiau būti bent kažkuo naudinga.



Eliza tik atlaidžiai nusišypsojo.



– Nesijaudink, tau pavyko ištverti Tasdaro kankinimus, neabejoju, kad vieną dieną būsi stipresnė už mane.