Abigailės tėvai Sandra ir Erikas namo grįžta jau gerokai po vidurnakčio. Abi merginos jau miega. Sandra beveik užsnūdusi, nė nesiruošia lipti iš mašinos. Ji pažvelgia į vyrą. Jis irgi pavargęs, akys paraudusios, paakiai tamsiai mėlyni, bet kai lieka tik dviese, moteris tiesiog negali atitraukti nuo jo akių. Abiejų veiduose matosi pervargimo žymės. Abu dirba beveik be atostogų. Net jei pasiima atostogų dirba ir per jas, nesitraukia nuo nešiojamųjų kompiuterių. Abu įtikėję, bet dvasingumo ir asmeninio santykio su Kristumi jų gyvenime seniai mažai belikę. Nedidelį atgailos ženklą Erikas parodė, kai Abigailei buvo gal šešeri. Eilinį kartą vėlai grįžęs po darbo apkabino žmoną, abi dukras ir susigraudinęs ištarė „Pinigai ir darbas tapo mūsų stabu ir griauna mūsų šeimą“. Jis buvo teisus, bet savo elgesio nepakeitė. Dvasingumas kiek pasireikšdavo jiems švenčiant Padėkos Dieną ar kitas šventes. Tomis dienomis jis būdavo nuoširdžiai dėkingas ir iš tikrųjų melsdavosi. Supratęs, kad Abigailė, nors ir trumpam, bet grįžo namo, jis, rodos, sugrįžtą į tą lapkričio vakarą, kai Abigailė ir Gabrielė buvo mažos mergaitės ir jie praleido vieną iš geriausių padėkos dienų ir trumpam pamiršo apie darbus.

Artėjant Padėkos Dienai namuose vis stiprėja šventinė nuotaika. Lietuvoje jie viena iš nedaugelio šeimų švenčiančių šią dieną, tad mieste nebuvo jokio šventinio šurmulio ir apsipirkimų, jokių spūsčių keliuose. Visa šeima mėgaujasi ramybe. Moteris pasikvietė savo tėvą, kuris su didžiausiu džiaugsmu sutiko atvykti žinodamas, kad galės pabūti su mylimomis anūkėmis, o vyras su žmona pirko maistą gausiai vakarienei. Vos sutuoktiniams grįžus prie jų pribėga Abigailė ir apdovanoja šiltu apkabinimu, tada prie jų prisijungia ir ketverių metų Gabrielė. Fone groja šlovinimo muzika. Nėra tokio kaip tu, niekas kitas taip širdies nepalies... Uždainuoja Abigailė nelabai  pati suprasdama dainos žodžių. Orkaitėje kepa kalakutas moteriai ruošiant bruknių padažą ir bulvių košę. Viešpatie, jos balsas kaip angelo, kaip aš ją myliu. Juk žinai, kaip aš ją myliu. Ją, Gabrielę ir savo žmoną, ačiū tau už jas. Tyliai pasimeldžia vyras su meile stebėdamas savo mergaites ir padėdamas žmonai ruošti stalą. Jiems atsisėdus prie stalo vyras pradeda vakarienę malda. Visos maldos metu šeima susikabina už rankų. 

- Žinau, kad labai retai sustojame ir įvertiname nedidelius dalykus, kuriais Dievas mus laimina, šiandien turime tam puikią progą. Noriu iš visų išgirsti, už ką esate dėkingi. Tai gali būti vienas dalykas arba keli. Aš pradėsiu, esu dėkingas už tris savo mylimiausias moteris, geriausią pasaulyje žmoną, savo mažąsias princeses  Abigailę ir Gabrielę. Taip pat už tave, tėti. - Pažvelgia į žmonos tėvą. - Žinoma, už visą šį maistą taip pat.
- Žiūrėkit, sninga! - Abigailė pribėga prie lango - Už tai ir esu dėkinga.

Visi trumpam sustoja atsitraukia nuo stalo ir pažiūri pro langą ir pasigroži lėtai krentančiomis snaigėmis. Abigailė pažiūri į dangų, jame nesimato nei vieno debesies, tik gausybė žvaigždžių. Jos tamsiai mėlynos akutės išsiplečia iš nuostabos ir, rodos, negali atsiplėšti nuo lango. Galiausiai vis dėl to atsisėda valgyti kantriai sulaukusi, kol ir kiti pasidalins dėkingumu. Mama padeda mergaitėms viską susidėti į lėkštes.

- Aš pati moku - bando protestuoti Abigailė.
- Žinau, kad moki, bet noriu tau padėti. Dar suknelę išsipurvinsi. O šiandien šventė, turi atrodyti gražiai.
- Mamyte, man aštuoni, aš jau nemaža.
- Nesiginčyk.

Abigailė pasiduoda ir leidžia mamai įdėti maistą.

- Tėveli, o kodėl mes nesame dėkingi kiekvieną dieną. Negi dėkingumui skirta tik viena diena metuose? - susirūpina Abigailė.
Vyras pažvelgia į savo aštuonerių metų dukrą, kuri, rodos, net išmintingesnė už jį. Galbūt tikrai Dievas per vaikus kalba?  Žiūri į vaiką, o mato angelą ir nebegali pratarti nei žodžio. Mėlyna suknelė, laisvai krentančios šviesios garbanos, šiandien dėl šventės nesurištos kaspinėliais, dailus veidas ir atsakymo prašančios mėlynos akys įrėmintos juodomis tankiomis blakstienomis.

- Geras klausimas, niekada nebuvau apie tai susimąstęs, Abigaile, kai pats žinosiu pasakysiu ir tau, gerai?
- Gerai, tėveli.

Bet atsakymo negavo nei Abigailė, nei jis pats jau keturiolika metų. Abu net pamiršo šį klausimą. Iš apmąstymų ir prisiminimų pažadina žmonos balsas.

- Brangusis, ar tu irgi matai Abigailės mašiną? Ar man jau vaidenasi?
- Nesivaidena, greičiausiai pas Gabrielę atvažiavo ir pasiliko nakčiai.
- Ar mes galime pagaliau pasikalbėti? Ar tik per pasimatymus kalbamės?
- Na, manau, mums reikia išsimiegoti. Abu esame pavargę.
- Žinau. Bet noriu, kad prieš tai mane išklausytum. Manau, mes labai nutolome nuo Dievo. Net nebesimeldžiame. Tik skubame, pervargstame, rodos, nieko nebematome. Po darbo nieko nebenuveikiame, viskas pas mus vyksta automatiškai. Ne to tikėjausi kai tuokėmės.
- Tu teisi. Mums reikia atsitraukti nuo darbo, pailsėti ir atsipalaiduoti.

Įžengus pro duris juos pasitinka laukinių gėlių kvapas. Abigailės darbas. Gabrielė to nesugalvotų. Kojos pačios nuveda moterį prie Gabrielės kambario durų ir supranta, kad neklydo. Kaip ir vaikystėje taip ir dabar Abigailės viena iš „silpnųjų vietų“ yra įvairūs laukiniai augalai ir įvairios smulkmenos pagyvinančios nuobodžias patalpas. Visada stebino savo pastabumu. Tyliai prieina prie miegančių merginų, kad pažiūrėtų iš arčiau. Abigailė nė nesujuda. Rankomis tvirtai apglėbusi žaislą. Kaip vaikiška...  pagalvoja moteris. Ant rašomojo stalo padėtos atverstos knygos ir sąsiuviniai. Šalia jų padėtas raktų pakabukas su drugeliais ir rožinis tušinukas. Tyliai patikrina Gabrielės namų darbus ir nusišypso neradusi jokių klaidų. Stengdamasi nepažadinti dukrų pasišalina iš kambario.

Svetainėje atsidaro savo kompiuterį ir įsijungia Gabrielės pažymius. Patenkinta nusišypso pastebėjusi, kad nėra blogesnio pažymio nei aštuoni. Staiga pastebi žinutę iš mokytojos: „Norėčiau pasikalbėti apie Gabrielės emocinę būsena. Ji akivaizdžiai nerimauja. Į mokyklą ateina apsimiegojusi, per pertraukas sėdi su knygomis arba snaudžia atsirėmusi į sieną, su niekuo nesikalba. Per pietų pertraukas neina valgyti - vis mokosi. Labai daug iš savęs reikalauja. Penktadienį skundėsi galvos skausmu, tačiau pas seselę nueiti atsisakė, argumentavo nenorinti praleisti pamokų. Jei gauna pažymį mažesnį nei devyni, labai nuliūsta. Kiti mokytojai tikrindami namų darbus minėjo vis dažniau randantys žioplų klaidų. Toks jos elgesys tikrai kelia nerimą. „

Greitai atrašo pasikalbėsianti su dukra, nors iš tikrųjų kalbėtis net nežada. Svarbu nesitrainioja su neaiškia kompanija, nevartoja alkoholio ar kitų kvaišalų, o mokosi. Gerai išlaikys egzaminus, galbūt įstos į gerą universitetą, o darbe lauks paaukštinimas po paaukštinimo. Puikios perspektyvos. Viliasi, kad Abigailė pagyvens pas juos ir padės Gabrielei mokytis ar net nuveš į mokyklą. Tada jai būtų mažiau rūpesčių. Vis dėl to Abigailei ir universitetas ir darbas netoli. Pasidžiaugia, kad ir vyresnioji dukra gerai mokėsi, tad už universitetą jai mokėti nereikia, bet ji vis tiek norėjo pati užsidirbti, kad nereikėtų gyventi bendrabutyje, o turėtų savo butą. Didžiąją dalį buto kainos apmokėjo tėvai, o dekoravo Abigailė be tėvų pagalbos. Įsikūrė itin jaukiai.

Viską patikrinusi apie antrą nakties, vos bepastovėdama ant kojų ir limpančiomis akimis nuslenka į miegamąjį. Apkabinusi vyrą greitai užmiega.

Abigailė pabunda anksti. Tėvai miega, Gabrielė taip pat. Kadangi supranta, kad niekas jos neaptarnaus, nes ji juk savo namuose. Vos nuėjusi į virtuvę leidžia sau pradėti šeimininkauti. Išverda visiems kavos, pagamina sumuštinukų su lašiša, papjausto šviežių vaisių, taip pat iškepa blynų, juos pagardina klevų sirupu ir šilauogėmis, o desertui prideda bandelių iš Circle K. Jai viską beruošiant ir kalbant ramybės maldą į virtuvę ateina mama. Abigailė iš karto pasiūlo kavos. Be jokių priekaištų ir užslėpto kartėlio balse. Stengiasi elgtis kaip rūpestinga, dėkinga ir mylinti dukra, nors santykis tikrai atšalęs. Nors turbūt niekada ir nebuvo šiltas. Greitai prisistato Gabrielė ir tėtis. Gabrielė iš karto apkabina Abigailę, o ši pabučiuoja sesei į kaktą. Tėtis turbūt pirmą kartą nuoširdžiai nusišypso abiems dukroms, tad Abigailė atsako tuo pačiu.

- Labas rytas, sesute. Ar gersi kavos?
- Žinoma. Tikiuosi ne Circle K kava?
- Ne, „Musango“. Buvau neseniai Klaipėdoje tai prisipirkau.
- O ką veikei Klaipėdoje? - susidomi Gabrielė atsigėrusi kavos.
- Palydėjau rugpjūtį. Sėdėjau „Ateik, Ateik“, jaukioje kavinėje prie jūros, gurkšnojau kokteilį ir stebėjau saulėlydį. Saulei nusileidus pasilikau žiūrėti į žvaigždes. Net nusivilkau striukę ir ant jos atsiguliau, kad geriau matyčiau. Mačiau daug krentančių žvaigždžių. Dieną vaikščiojau po senamiestį. Buvo vėjuota ir jau krito lapai. Graži ta Klaipėda. Ten ruduo ateina greičiau nei čia. Ir, rodos, visur kur beeičiau lydėjo drugeliai. Atrodo visas miestas jų pilnas.

Visi kartu atsisėda prie maistu nukrauto stalo ir kiekvienas sau įsipila kavos. Pradėjus valgyti tėvų veiduose trumpai pasirodo nuoširdi šypsena. Staiga mama atsidūsta ir lyg susinepatogina. Abejose rankose laikydama šiltą  kavos puodelį žiūri tiesiai į Abigailę.

- Abigaile, ar galiu tavęs kai ko paprašyti? - staiga kreipiasi mama.
- Žinoma - stengiasi šiltai nusišypsoti, bet šypsena akivaizdžiai išspausta per prievartą.
- Gal galėtum pas mus pagyventi, kol Gabrielė baigs mokyklą. Matai, tavo žinios dar šviežios, tad galėtum jai padėti mokytis, gal net nuvežti į mokyklą, tada mes su tėčiu galėtume važiuoti tiesiai į darbą. Tau viskas būtų pakeliui. - Ar ji negali nors sekmadieniais pamiršti darbo? Abigailė susierzina, bet to neparodo.
- Tiesą sakant, kai vakar atvažiavau tą patį pagalvojau, kad pagyvensiu ir padėsiu Gabrielei. Ji man minėjo, kad jai reikia pagalbos su mokslais, natūralu, juk dvyliktokė vis dėl to.
- Ačiū, man tai labai svarbu. Juk žinai kaip jūs abi man rūpite. Aš noriu, kad jums viskas būtų gerai.

Abigailė vėl nusišypso, šįkart jau kiek nuoširdžiau. Ji dar norėtų įgelti mamai klausdama, ar ji be darbo dar kažką mato, bet susilaiko nenorėdama dar labiau gadinti santykių ir suprasdama, kad ir pati panašiai elgiasi. Dabar ne laikas lieti nuoskaudas. Pirma reikia atstatyti santykį, kad būtų saugu atsiverti neskaudinant nei jos nei savęs. Tam bus devintas žingsnis. Kartą darbe kolegos paklausė jos kaip Abigailė įsivaizduojanti save šiame darbe ateityje užtikrintai atsakė sieksianti paaukštinimo. Nors nepasakytų, kad darbas jai ypatingai patiktų ir keltų džiaugsmą. Jau ir taip beveik nieko nemato be paskaitų, darbo ir kartais - ilgai nesitęsiančių nuotykių. Kartais dar nueina pasėdėti į barą, jei kokia rimtesnė priežastis ar paguodos poreikis - pas Deimantę išgerti alaus ar kokteilių. Nors pas Deimantę alumi ir kokteilis neapsiribosi, dabar prisidėjo ir susirinkimai. Ji žino, kad šią grupę tiesiog privalo lankyti jei nori susitvarkyti savo gyvenimą ir atsispirti nuo dugno. Namo dažniausiai grįžta išsekusi, dažnai net nepavalgo, rytais taip pat nevalgo nes visą pusvalandį spaudinėja „snausti“, kol pagaliau nuslenka nusiprausti ir pasiruošusi geriausiu atveju išgeria puodelį kavos. Nors visą laiką sakė, kad nebus tokia kaip mama. Kaip bebūtų, už mane ji vis tiek geresnė. Ji netapo paleistuve ir tikrai myli tėtį. 

Visiems pavalgius Abigailė visų indus sudeda į indaplovę ir pasisako, kad dabar išvažiuoja, o vakare grįš. Jau susitarė su drauge iš grupės, kad susitiks pokalbiui. Taip pat užsuks į butą pasiimti kai kurių daiktų. Ir nors ji pažada sugrįžti vakare, Gabrielė nusimena ir pažvelgia į sesę lyg prašydama niekur nevažiuoti. Abigailė jau nieko nesako, tik apkabina sesę ir taip prastovi beveik minutę. Nuo tos dienos, kai atėjo į pirmą susirinkimą jai pradėjo labai patikti ilgi apkabinimai. Tik, kad mažai žmonių kuriuos galėtų taip apkabinti. Gabrielė viena iš nedaugelio kam gali parodyti švelnumą ir nebūti klaidingai suprasta.

Greitai susirašiusi su drauge dėl susitikimo vietos mergina sėda į mašiną ir išvažiuoja. Sustoja prie bažnyčios, kurioje penktadienį vyko susirinkimas. Ironiška vieta laukti susitikimo nieko bendra su Dievu neturinčiai ir nenorinčiai turėti merginai. Bet negali paneigti, kad bažnyčios teritorijoje vyrauja ramybė. Tiesiog begalinė nepaaiškinama ramybė užpildanti ją iš vidaus. Gal tai ir yra tas dvasinis potyris, apie kurį buvo kalbama susirinkime? Kaip kitaip paaiškinti, kai ramybės mano viduje nebuvo, tik tos vadinamos „skalbenkės“, visiška tuštuma arba vienatvė. O čia jokių „skalbenkių.  Susirinkime ji pirmą kartą išgirdo šį terminą, reiškiantį, kad galvoje sukasi labai daug įvairių minčių, kurios neduoda ramybės. Tai neturi nieko bendra su tikra skalbimo mašina. Na nebent tai, kad užtenka vieno mygtuko, ir pradeda suktis, tik ne drabužiai, o mintys. Ką ten mintys, ištisi filmai, dažnai nelogiški ir prasilenkiantys su realybe. Na, kad ir penktadienį tariamas nėštumas nedavė ramybės, nors šis buvo dar visai įmanomas scenarijus. Dar kitas žmogus panašiai būsenai apibūdinti panaudojo kiek įdomesnį terminą „kiniečių bendrabutis“, „kiniečiai“, kaip ir „skalbenkės“ neturi nieko bendra su tikrais Kinijos piliečiais ir jų gyvenamomis erdvėmis. Abu terminai jai labai patiko. Visada buvo metaforų mėgėja. Atsisėda, ant laiptų prie bažnyčios įėjimo atsiremia į sieną ir laukia. Jos akys užkliūna už kažkodėl gerai žinomos, bet nesuprantamos Biblijos eilutės užrašytos ant vienų iš daugybės pastato durų - „Aš esu kelias tiesa ir gyvenimas, niekas neateis pas Tėvą kaip tik per mane“. Draugė pasirodo maždaug po penkiolikos minučių. Merginos greitai apsikabina, bet šįkart nestovi apsikabinusios ilgai. Šiek tiek pasikalba apie Abigailės gyvenimą, draugė susidomėjusi klauso Abigailės pasakojimo apie sapną, santykius su sese, įtampą tarp jos ir mamos. Atrodo, kad jai nuoširdžiai rūpi. Abigailei irgi svarbu būti išklausytai.

- Kokie tavo įsitikinimai apie dvasinius dalykus? - Atsargiai pasiteirauja draugė.
- Dievu netikiu. - Atkerta. 
- Suprantu, aš irgi netikėjau, bet trečiame žingsnyje įtikėjau. Pradžioje užtenka ir Aukštesniosios Jėgos. Daug šioje grupėje yra žmonių, kurie savo Aukštesnę Jėga vadina Dievu. Tavo pačios Dievo samprata. Kiekvieno sveikimo kelionė skirtinga ir savaip ypatinga.
- Kodėl tas Dievas taip dažnai minimas beveik visuose žingsniuose? Ar negalima be Jo apsieiti? Kodėl reikia kažkam melstis? - Apipila klausimais ir pati nustemba, nes ankščiau jai klausimų nekildavo, Dievo tema niekada nebuvo net svarstoma.
- Norint sveikti, reikia keistis iš vidaus, išsivalyti, o taip perkeisti gali tik Dievas, bet jeigu nori, gali Jį vadinti Aukštesniąja Jėga. Aš matau, kad giliai širdyje tu ieškai Jo, o Jis ieško tavęs. Jis tyliai stovi prie tavo širdies durų ir beldžia. Nesiveržia vidun, laukia, kol pati jį įsileisi. Patikėk, nieko neprarasi. - draugė stengiasi kalbėti švelniai, atsargiai, nes supranta, kad šiuo metu mergina yra priešiška, nepasiruošusi priimti gerosios naujienos, tad tyliai pasimeldžia, kad Dievas atrastų kelią į jos širdį, o ši Jį priimtų.
- Gal tikrai kažkas yra. Penktadienį atrodė, kad susirinkime kažkas yra, be visų žmonių. O šiandien tavęs laukiant tie „kiniečiai“ išsilakstė, „skalbenkių“ taip pat nebuvo. Kaip tik kai įėjau į bažnyčios teritoriją.
- Puiki pradžia. Kai kurie žmonės tai pavadintų dvasiniu potyriu. - padrąsina.
- Nieko nesuprantu.
- Kol kas ir nereikia visko suprasti - paguodžia.

Mergina apkabiną ją kaip tą penktadienį virtuvėlėje. Galiausiai Abigailė prisiminusi, kad susirinkime buvo kalbama apie globą paprašo, kad draugė taptų jos globėja ir padėtų pereiti tuos žingsnius. Kažką juk reikia daryti, keisti gyvenimą ir elgesį iš pagrindų, net jei tam reikės pasikliauti vadinamąja Aukštesniąja Jėga. Globėja paprašo Abigailės kiekvieną rytą pradėti nuo ramybės maldos, kuri buvo skaitoma. Prieš išeinant iš bažnyčios teritorijos globėja paklausia, ar gali už ją pasimelsti.

- Kodėl gi ne... - abejingai prataria.

Moterys susikabina rankomis. Globėja su nepaprasta meile žvelgia jai į akis ir Abigailė išspaudžia šypseną. Ji meldžiasi labai paprastais žodžiais ir neuždelsia. Jokių ilgų, šabloninių maldų. Merginą tai maloniai nustebina. Neprireikė net atsiklaupti. Ji suvokia nenorinti, kad globėja paleistų jos rankas. Abigailės akyse susikaupia ašaros ir ji supranta, kad nebegalės jų sustabdyti. Dar stengiasi tvardytis, nenori pasirodyti kaip kokia jautruolė ir kristi globėjos akyse, kaip nesivaldanti verksnė, bet šiek tiek paverkusi tyliai pratrūksta garsiai raudoti. Vis dar skauda prisiminus konfliktus su Karoliu ir jo nepasitikėjimą. O gal jis vis dėl to turėjo pagrindo mane įtarinėti? Gal nenusipelniau pasitikėjimo? Globėja apkabina ją ir leidžia išsiverkti. Jokių tildymų ar raminimų. Jokių klausimų. Tik apkabinimas. Šįkart daug asmeniškesnis ir intymesnis nei tąkart virtuvėlėje. Rodos, per ilgai buvusios užgniaužtos Abigailės emocijos prasiveržė. Abigailė nesupranta, ar tai dėl maldos ar jai tiesiog jau visko per daug. Daug kartų sau sakė, kad neverks prie kitų žmonių ir apie kažkokį atviresnį pokalbį negali būti nei kalbos, bet kai kurie pažadai tiesiog negali būti išpildyti. Abigailei kiek nurimus, bet dar nenorint atsitraukti tarsi iš niekur pasigirsta tylus, ramus balsas. Mylimoji... Abigailė pagalvoja, kad arba kraustosi iš proto, arba Natanielis labai tyliai taip pat atsirado prie bažnyčios ir tokioje, visiškai netinkamoje situacijoje, bando prisipažinti meilėje. Ji atsisuka norėdama pasakyti Natanieliui, kad eitų šalin ir, kad jis visiškai jos nedomina, bet atsisukusi pastebi, kad aplink be jos ir globėjos nieko nėra. „Ir kodėl aš pirmiausia pagalvojau apie Natanielį o ne apie bet kurį kitą vyrą. Aš net nemėgstu Natanielio. Jis per daug lipšnus. Nors dauguma vyrų linkę svaigti apie meilę. „

- Žinai, norėčiau dabar išgerti... - Prasitaria Abigailė.
- Tai nėra gera mintis, Abigaile, tikrai nėra.
- Bet juk Coda nariams nedraudžiama gerti, čia ne AA, ar aš kažką maišau?
- Nedraudžiama. Kai kurie nariai mėgsta kartais ir audringai pabaliavoti ir pagurkšnoti kokteilį ar kokį kitą gėrimą prie knygos ar filmo, bet kai esi nusiminusi ir jauti tuštumą kurią užpildyti gali tik Dievas gerti tikrai nepatartina, kaip ir miegoti su nežinia kuo. Tada tokie dalykai gali tik pakenkti. Ir labai prašau, saugokis 13 žingsnio, jo formaliai nėra mūsų programoje bet mes taip vadiname. Kai grupės nariai pradeda susitikinėti ar kartu miegoti. Tai nėra draudžiama, bet naujokams patariama nesusitikinėti su seniau čia esančiais nariais.
- Bet man atrodo, aš patinku Natanieliui…
- Kodėl taip manai?
- Penktadieni jis labai jau įtartinai rodė man dėmesį. Po maldos nepaleido mano rankos.
- Jis tiesiog labai draugiškas ir nori, kad naujokai jaustųsi jaukiai. Tai neturi nieko bendra su asmenine simpatija.  Tad nesusireikšmink, brangioji. Ir galiu drąsiai teigti, kad jis tikrai neturi net minčių su tavimi miegoti. Minėjo, kad jei tik jam išeis, nori laukti vestuvių. Jei patiktum jam jis tau aiškiai pasakytų. 

Abigailė tik nusijuokia dėl tokių kalbų ir Natanielio požiūrio. Jai tikrai nuoširdžiai juokinga. „Kokiame amžiuje šis jaunuolis įstrigęs? Kas čia blogo kartais pasismaginti? Tikrai keistuolis. „ Merginos vyksta pas Abigailę garsiai klausydamos M-1. Globėja pastebi, kad Abigailės butas labai jaukus. Prieš renkant daiktus, kurių prireiks gyvenant pas sesę Abigailė pasiūlo draugei kavos. Vietoj to, kad tvarkingai atsisėstų prie stalo, ji įsitaiso ant palangės, savo skaitymo kampelyje ir kojas prisidengia pledu. Globėja paseka jos pavyzdžiu. Ilgą laiką tiesiog sėdi nesikalbėdamos. Jokių „skalbenkių“, jokių „kiniečių“, tik jaukus pasisėdėjimas. Abigailė pažvelgia pro langą kaip tą penktadienio vakarą. Truputį gaila, kad dabar ilgai čia negrįšiu.

- Ar viskas gerai? - tylą nutraukia globėja.
- Taip. Tiesiog, manau, kad ilgėsiuosi šios vietos. Vis dėl to negrįšiu čia devynis mėnesius. Kol sesė baigs mokyklą. O paskui grįšiu, toliau dirbsiu ir viskas bus kaip buvę.
- Nebūk tokia tikra. Daug gali nutikti per devynis mėnesius. Vaikai gimsta per devynis mėnesius. Daug dalykų gali pasikeisti. Visa, ką iš tikrųjų turime -  tai šiandien. Rytojus mums nėra pažadėtas. O vakar jau praėjo. Pirmas dalykas, ką daugelis išmoksta bet kurioje 12 žingsnių programoje yra gyventi čia ir dabar. Programa neišvengiamai pakeičia žmones. Tad gali būti, kad gyvendama pas sesę ir tėvus tu pradėsi gyventi kitaip, galbūt pasikeis tavo elgesys, tikslai, vertybės ir niekas nebebus taip, kaip buvo ir tu net nebenorėsi, kad būtų. Prisimink. Čia ir dabar. Juk nenori, kad vėl kiniečiai apsilankytų ar skalbenkės įsijungtų. - šypteli.
- Žinoma. Ir taip jau dažnai lankosi. O dėl vaikų… Penktadienį pamaniau, kad galimai laukiuosi. Kitą rytą pasidariau testą. Jis buvo neigiamas. Bet nenurimsiu kol nesulauksiu mėnesinių. Neįsivaizduoju kaip jį auginčiau. 
- Malda greitai tuos kiniečius išbaido. Geriausias ginklas.

Einant krautis daiktų pirmiausias į akis krenta mėgstamiausias vaikystės žaislas su kuriuo miegodavo. Buvo net sugalvojusi jam vardą - Eva. Nesiskirdavo su žaislu nei dieną nei naktį, per vakarienę ar pusryčius visada pasisodindavo šalia, nešdavosi į mokyklą. Ji atsiklaupia ir paima seną, murziną, vietomis net apiplyšusį jos pačios nučiupinėtą pliušinį šuniuką. Gavo jį dovanų per savo penktąjį gimtadienį. Jau seniai miega su kitu žaislu. Naująjį žaislą vadina Mang. Dabar ji žvelgia į mylimą žaislą kaip į didžiausią brangenybę.  Nufotografuoja ir nesiunčia nuotrauką sesei.

Gabrielė sureaguoja ant nuotraukos uždėdama širdelę. Abigailė atsargiai pasodina žaislą ant palangės, nes dedant daiktus įsidės jį lengviausiai pasiekiamoje vietoje. Visa kita susideda be didesnių emocijų. Žino, kad labai pasiilgs šio buto nors jame išgyventos emocijos ir nebuvo visada pačios geriausios. Prieš išvažiuodama ilgesingai pažvelgia pro langą. Bando save įtikinti, kad nespės net pajusti kaip vėl čia sugrįš, nors žino, kad išvyksta ilgam. Pajunta kaip nubėga  ašara ir ji nebegali suprasti, kodėl pastaruoju metu tiek  daug verkia. Atsisveikindamos vėl ilgai stovi apsikabinusios prie mašinos.

- Jei norėsi pasikalbėti, skambink. Visada išklausysiu. Taip pat nepamiršk paskambinti ir kitiems nariams. Mums visiems reikia pasikalbėti kartas nuo karto.
- Bet aš tik tavimi pasitikiu...
- Mūsų grupelėje gali pasitikėti visais. Čia nėra apkalbų.
- Gerai, žinosiu. Pasimatysime penktadienį susirinkime. 

Abigailė važiuoja namo, bet šįkart muzikos nesiklauso. Tiesiog neturi tam nuotaikos. Parvažiavusi pas tėvus dar kurį laiką prasėdi mašinoje. Galiausiai per kelis kartus persineša daiktus į savo kambarį. Palikusi savo butą jaučiasi lyg praradusi dalį savęs. Lyg kažkas iš jos širdies būtų išplėšęs kažką svarbaus. Bet juk šeima irgi svarbu. Kaip ir žadėjo išeina su sese pasivaikščioti. Eidama siauromis akmeninėmis senamiesčio gatvelėmis iš naujo pastebi Kauno grožį. Tarsi būtų pamiršusi kokiame gražiame mieste gyvena. Susižavėjusi stebi Panemunės parką paskendusį tarp įvairiaspalvių rudeninių lapų. Abi apsimėto lapais ir nuotaika iš karto pagerėja.

- Myliu tave, sese - Abigailė čiumpa Gabrielę už rankų ir nuoširdžiai jai nusišypso.

Reikės kartoti tai dažniau. Tikrai reikia dažniau mylimiems žmonėms priminti, kaip juos myliu ir vertinu.