Abigailė basomis kojomis bėga minkšta šilta žole link trobelės. Šilti saulės spinduliai glosto jos nuogas kojas. Mėlyna kelius siekianti suknelė plaikstosi vėjyje. Ji nesidairo į šalis ar atgal - tik į priekį. O priekyje įvairiaspalvės lauko gėlės ir ne taip seniai pramintas takelis. Šalia trobelės supamojoje kėdėje sėdi senelis ir laukia jos. Priėjusi arčiau mato dvi mažas mergaites sėdinčias senoliui ant kelių ir apkabinusias jį. Vyresnioji pasipuošusi mėlyna languota suknele. Auksinės garbanos rūpestingai sušukuotos ir surištos violetiniais kaspinėliais. Mergina iš karto supranta, kad tai ji pati vaikystėje. Mergaitė nuoširdžiai nusišypso suaugusiai Abigailei. Kita mergaitė - jos jaunesnioji sesuo Gabrielė dėvi rožinę suknelę, plaukuose taip pat puikuojasi kaspinėliai ir rožinis segtukas su drugelio sparnais. Ji taip pat šypteli Abigailei. Mergina atsiklaupia ir pabučiuoja senelio rankas. Šis paglosto jos plaukus ir paliečia jos veidą žiūrėdamas anūkei tiesiai į akis.

Abigailės akyse susikaupia ašaros. Ji apimta tokios stiprios meilės, kad nebegali jos išlaikyti viduje. Trumpam apkabina mažąją Gabrielę ir pabučiuoja abu sesutės skruostus. Tada tiesiog čiumpa į glėbį mažąją Abigailę ir suspaudžia. Paglosto jos tobulai sušukuotus plaukučius o mergaitė mažomis rankutėmis apsiveja suaugusiąją.

- Pasiilgau tavęs, Abigaile…
- Kas tu tokia?
- Aš esu tu. Tik mažesnė. Mes jau senokai nesikalbėjome. Per šią savaitę ne kartą bandžiau su tavimi pabendrauti. Bet tu manęs net nepastebėjai. Atrodo, kad užaugusi apleidai mane, kaip ir tėvai. Ir visi tie tavo vaikinai. Jie mane užgavo. Vienintelė Gabrielė manęs neužgavo.
- Aš nesu kaip jie. Atsiprašau, jei jautiesi apleista ir atstumta. Tu niekuo nenusikaltai ir esi mylima. Man pačiai dabar sunku, tai nė nesusimąsčiau tavęs guosti. Pažadu nuo šiol tau skirti daugiau dėmesio.
- O kodėl atsitraukei nuo Gabrielės? Ji irgi jaučiasi vieniša. Ir jai reikia tavęs. Labai ilgai nesikalbėjote.
- Paskambinsiu jai. Dar kartą atsiprašau už viską.

Ji priglaudžia mažąją prie krūtinės ir ją užlieja šiluma ir švelnumas. Mažoji mergaitė tarsi įsigeria į jos vidų ir išnyksta. Jos akys susitinka su senelio akimis ir Abigailė pabunda.

Ar aš tikrai sapne sutikau savo vidinį vaiką? Ar Gabrielė tikrai pasiilgo manęs? O, mažoji Abigaile, kaip norėčiau vėl tave apkabinti. Ko negavai iš tėvų, tą gausi iš manęs suaugusios. Pažadu. Atleisk, kad tiek laiko nekreipiau į tave dėmesio. Rūpinausi suaugusia savimi ir tave pamiršau. Apleidau tave, bet noriu viską ištaisyti - susimąsto prabudusi.
Vos prabudusi nuskuba į tualetą pasidaryti nėštumo testą. Jai palengvėja pamačius, kad jis neigiamas nors džiaugtis dar anksti. Pasikalbėjusi su vidiniu vaiku pradeda ruoštis kelionei pas senelį, nes jaučia nepaaiškinamą troškimą pas jį nuvažiuoti. Taip pat užsuks pas Gabrielę jos pasiimti, kadangi tėvai greičiausiai darbe. Abigailė nedvejodama telefone susiranda sesės numerį ir drebančiais pirštais paspaudžia skambinimo mygtuką. Jau kuris laikas jai neskambino.  Sesė atsiliepia po poros signalų.

- Labas rytas - pasigirsta apsimiegojęs Gabrielės balsas.
- Sveika, mieloji. Ar tu namie?
- Taip. Tėvai darbuose paskendę, nors tau tai nieko naujo. Išvykę dabar.
- Taip ir galvojau. Kelkis ir lauk manęs. Už pusvalandžio būsiu pas tave. Turiu mums kai ką suplanavusi.
- Tikrai? Gali gal kokią užuominą duoti?
- Braškės, daug apkabinimų ir gilių pokalbių.
- Puiku, pasiilgau tavęs. Labai laukiu! 

Abigailė padaro užkandžių sau ir sesei. Į termo puodelius padaro kavos ir pagardina ją pienu ir šokoladiniu sirupu. Trumpam užbėgusi į šalia namų esančią parduotuvę nuperka įvairių saldainių ir raktų pakabuką su trimis įvairiaspalviais drugeliais. Seneliui nuperka jo mėgstamiausio karšto šokolado. Apsipirkusi sėda į mašiną ir įsijungia savo “kelionių radiją” M-1. Muzika mašinoje tarsi nelaužoma tradicija. Netrukus pasiekia tėvų namus. Gabrielė jau atsikėlusi ir pasipuošusi savo mėgstamiausiu, kiek per dideliu mėlynu megztiniu ir juodomis šiltomis kelnėmis. Vos įžengusi pro duris Abigailė apkabina mylimą sesę ir ilgai nepaleidžia. Kai pagaliau atsitraukia įteikia savo mažą dovanėlę.

- Pasiilgau tavęs, sesute - susigraudinusi tyliai prataria Gabrielė stengdamasi neišsiduoti, kad susigraudino.
- Aš irgi... praleisime kartu visą dieną  O jei norėsi pasiliksiu ir nakčiai. 
- Noriu, kad pasiliktum. 
- Tada pasiliksiu! O dabar šok į mašiną. Važiuosim pas senelį. Kelyje išgersim kavos.

Merginos įsėda į mašiną ir pradeda maždaug pusvalandžio trukmės kelionę. Gurkšnoja kavą ir tyliai, dėl fono klausosi muzikos. Staiga Abigailė paima Gabrielę už rankos ir neprataria nė žodžio. Bet švelnus, nors ir nedidelis fizinis kontaktas kuria ryšį ir stiprina jau esamą. Abi sutinka, kad kartais kalbėtis nebūtina, nes žodžiai dažnai yra tušti ir nieko nereiškia. Kur kas svarbiau kokybiškai praleistas laikas kartu ir prisilietimai. Būtent to joms labiausiai ir trūko iš darbais apsikrovusių tėvų. Visas laikas kartu su tėvais būdavo vakarienė, nuvežimas pas senelius arba į mokyklą ir dovanų įteikimas grįžus iš darbo kelionių. Nuvažiavusios šelmiškai tarpusavyje susižvalgo tarsi siūlydamos viena kitai „bėgam?„ kaip vaikystės laikais. Taigi, merginos susikabina rankomis ir bėga link senelio namo. Namas paprastas, jokios prabangos, bet labai jaukus, nes jame tvyro meilė. Nepalyginsi su tėvų namu, kuriame netrūksta moderniausios įrangos, bet nesijaučia jokios meilės ir jaukumo. Tėvų namuose, rodos, nesinori net būti, o iš senelio nesinori išeiti. Senelis vos jas pamatęs apkabina abi merginas.

- Mano mergaitės... O kur jūsų mama? - pasidomi.
- Darbuose paskendusi, kaip visada - atšauna Gabrielė su aiškiai juntamu kartėliu balse - ačiū Dievui, Abigailė atvažiavo. Jau maniau išprotėsiu nuo to vienišumo.
- Duok jai velnių, kai grįš. Panašu, kad ji ir mane pamiršo. Kuo toliau tuo mažiau bendravimo.
- Aš su ja gyvenu, bet atrodo, kad ji manęs net nepastebi. Tik per vakarienę pakviečia mane ir valgome visi trys nesikalbėdami. Man jau galva plyšta nuo mokymosi. Prašiau, kad padėtų su namų darbais, tai ji tiesiog atšovė neturinti tam laiko. Nors rugsėjis, bet egzaminams reikia iš anksto ruoštis. O dar tie atsiskaitymai. Vakar užmigau prie knygų... -

O aš su vyno taure užmigau... Abigailė staiga pasijunta kalta, kad kai sesė mokėsi, ji paprasčiausiai gurkšnojo ir apie ją net nepagalvojo. 

-Tai kodėl man nieko nesakei? - įsiterpia Abigailė - nors taip pat dirbu, bet tau visada rasiu laiko. Galiu padėti mokytis - Tada kreipiasi į senelį -  ar turi braškių?
- Turiu. Paieškokite darže, kad jau atvažiavote. Paskui galėsime pavalgyti ir išgerti kavos. Iškepsiu blynų.

Prieš einant į daržą ieškoti braškių Abigailė dar parašo žinutę savo naujai draugei iš Coda. „Sveika. Dabar esu pas senelį. Netikėtai pasiėmiau sesę ir išvažiavome. Nieko neplanavau, tiesiog viskas taip išėjo. Dabar galvoju, kadangi mano elgesys su kitais žmonėmis, kuriuos galimai įskaudinau keičiasi, ar aš kažkokiu būdu peršokau į 9 žingsnį, nors iš tikrųjų žingsnių nedarau? Dabar, kol sesė baigs mokyklą, gyvensiu su ja ir padėsiu mokytis. Gal norėtum rytoj susitikti? Šiandien, tikėtina, kad grįšim vėlai. Nežinau, kaip tai įvyko, bet viskas keičiasi. „. Nesulaukusi atsakymo ji padeda telefoną ant spintelės užverstu ekranu. Žino, kad kol kas jo neprireiks. Jos pavyzdžiu paseka ir Gabrielė. Merginos priskina nemažai braškių, kelias suvalgo dar rinkdamos. Jų skonis nepaprastas. Didelės, prisirpusios ir natūraliai saldžios. Abigailės širdį kaip ir sapne užpildo begalinė meilė vidiniam vaikui, sesei ir seneliui. Meilė tokia stipri, kad mergina negali sulaikyti ašarų. Gabrielė nieko neklausinėdama prieš einant į vidų paduoda merginai nosinę ir apkabina. Šiai nusivalius ašaras merginos grįžta lyg nieko nebūtų įvykę. Tačiau senelio neapgausi - iš karto supranta, kad kažkas ne taip. Visiems prisėdus, įsipylus kavos ir prisdėjus pilnas lėkštes blynų jis nusprendžia prakalbinti Abigailę.

- Kodėl verki? Ar kas nors nutiko?
- Tiesiog… Man atrodo, kad manęs neįmanoma mylėti. Gabrielė vakar pusę nakties mokėsi, o aš tuo tarpu gurkšnojau vyną žiūrėdama pro langą. Kaip kokia alkoholikė. Po 12 žingsnių susirinkimo. Ironija, ne? Tiesa, ne AA, o Coda, ko-priklausomi anonimai. Aš nenusipelniau meilės. 
- Kas yra ko-priklausomybė? - susidomi Gabrielė.
- Ko-priklausomybe galima vadinti netiesioginę priklausomybę. Kai žmogus yra emociškai priklausomas nuo kitų žmonių, siekia pripažinimo ir save vertina pagal tai kaip jį vertina kiti, kartais kontroliuoja, kartais leidžiasi kontroliuojamas. Trumpai tariant toksiški santykiai. Tai yra elgesio modelis, į kurį įeina daug dalykų. Kai kurie ko-priklausomi nuolat įsivelia į probleminius santykius. Neretai tai ateina iš vaikystės, bet nebūtinai.
- Žinau aš 12 žingsnių... Jei tik mano žmona būtų lankiusi tas grupes gal dar būtų su mumis…  - prasitaria senelis - ir net jei tu manai, kad tavęs neįmanoma mylėti, ar, kad esi neverta meilės, tai nekeičia fakto, kad mes tave mylime. Ir tai niekada nepasikeis. Nors aš sakyčiau, kad tavęs neįmanoma nemylėti.

Merginos pas senelį praleidžia visą dieną, prieš išvažiuodamos prisiskina daug laukinių gėlių. Vos jas pamerkia, namuose iš karto kažkas pasikeičia. Visas namas atrodo pagyvėjęs. Atrodo, Abigailė tik pamerkė gėlių ir to užteko įnešti jaukumui. Prieš einant miegoti Abigailė užkloja sesę ir pabučiuoja į kaktą. Ji pati nesupranta, kodėl taip nori rūpintis jau pilnamete seserimi. Anksčiau, nors ir mylėjo sesę tiek švelnumo jai nerodydavo. Apskritai, niekam nerodė švelnumo. Pati atsigulusi dar ilgai žiūri į sesę, apsikabina žaislą ir galiausiai užmiega džiaugdamasi, kad po ilgo laiko jos pagaliau susitiko ir praleido nuostabią dieną kartu. Dabar kaip niekad nori ištaisyti praeities klaidas ir pagerinti arba atstatyti santykius kuriuos pati apleido. Ir vienintelis būdas tai padaryti - pradėti 12 žingsnių programą ir daryti viską, ko prireiks, kad pasveikti.