Tai buvo seni laikai, kai žmonių karalystę valdė raganiai. Raganiai garsėjo savo žiaurumu ir klastingumu. Jų vardus išgirdę priešai drebėdavo, o draugai dievino. Raganių galybės simbolis buvo Kraujo akmuo. Akmuo turėjo nepaprastą ir galingą jėgą, nes tas, kuris valdė Kraujo akmenį, tapdavo nenugalimu ir nemirtingu. Akmuo buvo suskaldytas ir dvylika raganių pasidalino akmenį. Jie įkūrė Tarybą. Tačiau, ne visi raganiai buvo patenkinti. Vienas raganius, vardu Štaras, atvėręs Chaoso vartus, kurie buvo užrakinti, kad į gyvųjų pasaulį neateitų mirusieji, ir įgavęs juodosios magijos galių, nutarė užvaldyti Akmenį, bet pirmiausia jam reikėjo nužudyti Tarybos narius. 
*** 
Žiema į žmonių karalystę atėjo anksti. Prieš kelias dienas žaliavo medžiai, šniokštė galingos upės, sirpo raudonos uogos, bet naktį viskas pasikeitė: žemė užklojo storas sniego sluoksnis, užšalo upės, medžių šakos linko nuo sunkaus sniego.
 Eleonora, žmonių karalienė, pabudo ir išvydo pro pilies langus apsnigtus laukus. Baltu patalu nukloti miškai, pilies bokštai ir sienos kontrastavo su jos mene- dideliu, smaragdais papuoštu kambariu, apšviestu magiškomis liepsnomis. Karalienė apsirengė ir išėjo pasigrožėti pirmuoju sniegu. Rūmai dar miegojo ir tik sargybiniai stovėjo budrūs, pasirengę atremti priešo atakas.
Eleonorą, vos žengusią porą žingsnių ant apsnigtos žemės, pasitiko šaltas vėjas, kuris smogė jai į veidą. Nespėjusi sureaguoti, karalienė pajuto kaip šalčio banga smogia jai dar kartą. Masyvios durys už jos nugaros užsitrenkė. Karalienė bandė trauktis atgal, tačiau vėjas neleido judėti atgal – tik pirmyn, į ledinę dykumą. Snaigės, iki tol ramiai kritusios, ėmė suktis it pašėlusios, neleisdamos karalienei matyti kur jį žengia. Šaltis buvo visur – danguje, žemėje, teisiai prieš ją ir už nugaros, šaltis atskrisdavo kartu su vėju ir smogdavo jai į nugarą sniego gūsiais ir tada aiškiai išgirdo svetimas mintis- šaltas ir aštrias kaip ledas: „Paklusk man ir gyvensi“. Sniego gūsis smogė Eleonorai į veidą ir pajutusi skausmą, ji nuleido rankas. Tarsi pagal įsakymą, naujas sniego gūsis smogė į veidą ir karalienė pajuto šaltą, juodą mirties artėjimą.
Kedešai – asmeninė karalienės apsauga – vieninteliai turintys teisę dėvėti raudonos spalvos šarvus taikos metu ir vieninteliai kariai, galintys valdyti ugnies magiją, puolė gelbėti karalienę, kai išvydo, kad Eleonora įkalinta lede, tačiau vėjas, laikinai palikęs žmonių karalienę ramybėje, smogė kedešams. Jie turėjo atsiraukti. Sargybos kapitonė, matydama, kad buvo panaudota juodoji magija, ištraukė strėlę su ugnies kristalu ir palaukusi kol jos kovotojas vėl stos į nelygią kovą, iššovė ugnies strėlę į viršų. Po kelių minučių virš pilies išsiskleidė raudona ugnies puokštę, skelbdama pavojų ir kviesdama ginti pilį nuo priešo puolimo.
- Visą ugnies magiją į Jos didenybę,- davė įsakymą kapitonė, sukryžiuodama rankas burtų tarimui,- Ke Taha!Kovotojos sukryžiavo rankas, bandydamos susikaupti ir greitai žalia ugnis apgaubė karalienę, tirpydama ledą. Pūga nesitraukė – atrodė, kad vėjas puolė kieman atskubėjusius karius. Kapitonė susikaupė ir ji prieš save matė savo pačios energiją- nedidelį žalio rombo kristalą apgaubtą auksine šviesa. Karalienės energijos kristalas buvo visas mėlynas nuo šalčio, tačiau jo viduje dar matėsi spindinti auksinė šviesa. Kapitonė pabandė atidaryti savo kristalą ir liepė savo energijai pereiti į karalienę. Po to buvo tamsa ir didelis auksinis spindesys, apgaubęs kapitonę, kuri jau nebejautė nei šalčio, nei skausmo.
Atsipeikėjusi Eleonora pamatė aplink save ištirpusį sniegą ir karius. Kariai padėjo atsistoti karalienei. Valdovė, lydimą asmens sargybinių, apėjo kedešus gulinčius kieme – visi buvo negyvi, net paskutinė jaunutė karė, neseniai priimta į gvardiją. Ji vienintelė žuvo nuo ginklo- kai su pūga susikovė naujai atvykę kariai, kai vienas karys parklupo tiesiai į pusnį ir visi manė, kad jis žus. Tada šita jauna karė akimirkai nuleido skydą, norėdama pažiūrėti kur link jai eiti – tada vėjas pagavo kažkieno numestą ietį ir smogė karei tiesiai į galvą.
- Dievai, kodėl nepaėmėte manęs? Kodėl turėjo  žūti jie, kuriems gyventi liko daugiau vasarų nei man? Kodėl? – Suriko, žiūrėdama į niūrų dangų, karalienė.Rūmuose viešpatavo tyla. Tik geriau įsiklausius galėjai išgirsti tylius dvariškių pokalbius arba greitais žingsniai lekiančius pasiuntinius. Karalienė  sėdėjo apsupta patarėjų ir vartė Chimpuchuną – senovinę pranašysčių knygą. Kalbama, kad pranašystės, kurios sudėtos knygoje, atsiranda pačios. Daug iškilių mokslininkų bandė patikrinti šią teoriją, tačiau kitą dieną jų negyvi kūnai gulėdavo šalia knygos, o jų veidai švytėdavo džiaugsmu. Karalienė, kaip ir daugelis čia sėdinčiųjų ieškojo atsakymą į vieną klausimą: kaip sunaikinti tą, kuris valdo juodąją magiją.
-  Karalienė, - kreipėsi patarėjas,- privalome susisiekti su Raganių taryba. Jie apgins.
-  Bandžiau, vartydama knygą prabilo Eleonora,- ryšys blokuojamas. Negaliu susisiekti su Tarybos nariais. Manau, kad privalome vykti į Kalgaradą ir susitikti su raganiais. Ruoškitės.Karalienė atsistojo, pakėlė kairę ranką prie kaktos ir nusilenkė. Patarėjai pakilo, nusilenkdami valdovei, prie kairės ausies pridedami keturis pirštus, ir išėjo iš salės. Karalienė liko viena.
„Atrodo, tau nepatiko mano sniegas.“- nuskambėjo svetimos ledinės mintys karalienės galvoje.
„Ko nori?“
„Paklusk man. Tarnauk man!“
-  Niekada !- sušuko valdovė.„Tuomet stebėk savo ateiti“,- pasigirdo mintis ir staigiai dingo, tarsi nukritusi žvaigždė, kuri sužimba tik vieną kartą, pranašaudama visiems pražūtį.
Karūnos salėje tapo tamsu. Karalienė pajuto, kad ją gaubia tik tamsa. Nebuvo nei sienų, nei lubų – tik klampi juoda erdvė, laikanti karalienę savo šaltuose gniaužtuose. Po kelių minučių ji pamatė aukštas tamsias lubas, papuoštas sidabrinėmis runomis. Karalienė nesuprato jų reikšmės, bet jautė ledinę energiją sklindančią nuo paslaptingų ženklų.
Vaizdas pasisuko ir pamatė grindys – juodą grindinį, ant kurio metėsi kaulai, žmonių kaulai. Vieni – akinančia balti, kiti- dar pūvantys, skleidžiantys šleikštų mirties kvapą, sklindantį iš nukarusiu mėsos likučių, kuriuose matėsi balti kirminai. Tik dabar karalienė suprato, kad grindys juodos nuo kraujo.
„Tai tavo ir visų taviškių ateitis. Tu negali man pasipriešinti ir negali pabėgti. Tu gali man paklusti arba mirti“.- paskutinį sykį blykstelėjo ledinė mintis.
Eleonora atsimerkė. Salėje buvo ramu, tik rausvos magiškos ugnies šviesa neramiai blykčiojo, tarsi šokdama paslaptingą šokį. Karalienė norėjo kviesti apsaugą, tačiau tuo metu prieš ją atsirado raganius.
- Mano Pone, – prabilo karalienė. – Man baisu. Aš mačiau jo veidą. Tai ne žmogus. Tai – demonas. Jis neturi jokių žmogiškų bruožų. Raganiai atrodo žmogiškesni už jį.
-  Nusiramink, kol aš gyvas į tave niekas nesikėsins, – raganius palietė kaulėtais pirštais jos kaktą. Karalienė užmerkė akis. Raganius užsimerkė. Jis bandė susisiekti su Taryba ir įspėti, kai išgirdo pagalbos šauksmą. Jis paskutinį kartą pažiūrėjo į miegančią karalienę ir išskubėjo padėti į nelaimę patekusiam Tarybos nariui. Raganius, kurio vardas buvo Ptalamas, artėjo prie tikslo, kai pajuto stiprų smūgį. Raganius buvo nublokštas ant žemės. Jo apsiaustas buvo suplėšytas į skutus. Ant žemės gulėjo nuogas vyras.  Raganius atgavo sąmonę ir atsimerkė. Ptalamas pabandė atsistoti, bet buvo parblokštas ant žemės. Raganius sukaupė jėgas ir suformavęs ugnies kamuolį smogė į tą vietą, iš kurios buvo paleistas energetinis kamuolys. Smūgis nepasiekė tikslo, nes ugnies kamuolys nuskriejo į miestelį. Miestelyje kilo gaisras. Raganius dar kartą pabandė smogti, bet nespėjo. Grandinės , kurias paleido priešas, prispaudė Ptalamą prie žemės. Jis negalėjo pajudėti. Ptalamas pabandė išsivaduoti iš grandinių, bet judesiai buvo dar labiau suvaržyti. Raganius susikaupė ir perplėšė grandines. Ptalamas pabandė atsistoti, bet buvo parblokštas ant žemės. Raganių apgaubė ugnis. Tarybos narys pakėlė degančias rankas ir paleido ugnį ten kur galėjo slėptis priešas. Jo žvilgsnis nukrypo ant žemės atsiradusią kraujo dėmę. Priešas buvo sužeistas. Pasitelkęs oro magiją ir išsklaidęs kerus, išvydo sprunkantį priešą. Raganius užsimerkė ir susisiekė su Taryba. Tarybos nariai įniršo, kai sužinojo, kad kažkas, pasinaudodamas juodąją magiją, bandė pavergti žmonių karalienę. Jų įniršis dar labiau padidėjo, kad sužinojo, kad Tarybos narys buvo įviliotas į spąstus ir užpultas. Buvo nusiųsta pagalba, kuri privalėjo pagelbėti išsekusiam raganiui. 
*** 
Rytas buvo apsiniaukęs. Pasirodžiusi saulė greit dingo debesyse. Dangumi plaukė juodi debesys. Iš neramaus miego pabudo žmonių karalienė. Jos neklusnūs plaukai krito ant veido. Karalienė pakilo iš lovos. Kambaryje buvo tvanku. Ji atidarė langą. Valdovė užsimerkė. Mintimis pakvietė raganių, bet jis neatsiliepė. Eleonora uždarė langą. Priėjo prie veidrodžio ir pabandė  susisiekti su Raganių taryba. Ryšio nebuvo. Eleonora apsirengė ir lydima asmens sargybinių išėjo į kiemą. Kieme rikiavosi kariai. Karalienė, pasinaudodama burtais, nutarė kartu su karais persikelti į Kalgaradą. Kalgaradas buvo Raganių Tarybos citadelė. Valdovės rankose atsirado skeptras – runomis išmarginta lazda. Karalienė pakėlė skeptrą virš galvos ir užgiedojo:
-  Laiko ir erdvės valdovai perkelkit mus į Kalgaradą.Eleonora trenkė skeptrą į žemę, bet  perkėlimas neįvyko. Prieš karalienę atsirado baltai apsirengęs vyras. Jis nebuvo panašus į raganių, nes visi raganiai dėvėjo juodus apsiaustus. Ginklus ištraukė asmens sargybiniai. Ramiai kritusios snaigės pradėjo pašėlusiai suktis. Dangus aptemo. Dangų perskrodė žaibas. Pasigirdo galingas balsas:
-  Pasiduokite ir tarnaukite. Karalienę...Baltai apsirengęs vyras pakėlė abi rankas. Iš rankų išlėkė akinanti šviesa, kuri nuskriejo link balso.

- Jūs darote klaidą. Jūs jos neapsaugosite. Aš nužudysiu karalienę. 
Nepažįstamasis  dar kartą smogė priešui. Kerai išsisklaidė. Danguje pasirodė saulė. Saulės zuikučiai žaidė ant karių šarvų.
- Pone, kas čia buvo? – karalienė kreipėsi į nepažįstamąjį. Kas Jūs toks?
-  Mano vardas Krotas. Esu žmonių draugas ir gynėjas. Jūs bandė pavergti Štaras – Chaoso magas. Jis jau nužudė penkis raganius ir jo jėgos auga. Privalome kuo greičiau nusigauti į Kalgaradą. Pabandykite susisiekti su Taryba. Turėtų pavykti.Eleonora susikaupė ir pabandė susisiekti su raganiais. Pilies kieme transformavosi keturi raganiai.
- Būk pasveikinta, žmonių karaliene. Mes perkelsime visus į Kalgaradą.
-  Būkite pasveikinti, raganiai. Žmonės padės kovoti su Chaoso magu.Žmonės atsidūrė Kalgarade. Pilyje plevėsavo gedulo juostos. Raganiai gedėjo penkių Tarybos narių. Prie karalienės priėjo septyni raganiai.
-  Būk pasveikinta. Mūsų...Raganius staiga nutilo nebaigęs sakinio- virš galvų pamatė lekiančias ugnies strėles. Jėgos skydas, saugojęs pilį, subyrėjo. Akimirksniu buvo nužudyti kariai. Karalienė liko gyva, nes nuo ugnies strėlių išgelbėjo Krotas. Jis apgaubė Eleonorą apsauginiu skydu ir kartu su raganiais smogė atsakomąjį smūgį.  Energetinis blyksnis pataikė į Štarą ir jį apgaubė balta ugnis. Chaoso magas smogė atgal ir išsilaisvino iš magijos gniaužtų. Įvertinęs, kad raganius neįveiks, Štaras dingo. Prie Eleonoros ir septynių raganių priėjo Krotas.
-  Privalote, - prabilo Krotas, - susitikti su mano šeimininku. Mes keliausime...
 Jis staiga nutilo nebaigęs sakinio- kažkur visai šalia, vos ne pačiame kieme, dienos tylą perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę karksiančių  ir tarsi kvatojančių balsų.
- Paskubėkime, - prabilo Krotas, - Chaoso magas pasitelkė juodąją magiją. Pilį puola juodieji Chaoso paukščiai, kurių tikslas išsiurbti gyvąją energiją.
Eleonora pamatė, kaip ant jėgos skydo krenta sniegas ir atrodė ne baltas,  o balzganas tarytum išdegę pelenai ir vos palietęs skydą jis byrėjo į smulkutes dulkes, visai kaip pelenai. Juodieji Chaoso paukščiai vis artėjo. Eleonora ir raganius apgaubė akinanti šviesa ir jie atsidūrė salėje. Soste sėdėjo baltai apsirengusi būtybė.
— Pakviečiau, – prabilo jis, – nes pusiausvyra pažeista. Kraujo akmeniui gresia pavojus. Raganių rankose jam yra nesaugu. Tas, kuris bando užgrobti Kraujo akmenį, valdo juodąją magiją.
— Atleiskite, – nusilenkdama prabilo karalienė, – o kas jūs toks?
— Mes palaikome pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.
— Kodėl patys nekovojate su blogiu? – prabilo vienas iš raganių. – Kam mes jums reikalingi?
— Mes regime ateitį. Kraujo akmuo paklus karalienei.Ji vienintelė, kuri galėtų nugalėti priešą. Padėkite, – kreipėsi būtybė į raganius, – akmens gabalėlius ant altoriaus.
Menė sudrebėjo. Ore transformavosi Štaras - juodasis magas.
— Kaip mus radai? – kildama prabilo būtybė.
— Akmuo pašaukė… – sušnypštė Chaoso magas.
Štaras  smogė soste sėdinčiai būtybei. Ugnis apgaubė Utrojų.  Jis pakėlė degančias rankas ir smogė priešui. Chaoso magą apgaubė liepsna. Raganiai paleido žaibus į priešą. Eleonoros rankose atsirado Kraujo akmuo. Iš akmens išlėkė raudonas spindulys, kuris persmeigė juodąjį magą. Iš kūno pradėjo veržtis juodas kraujas.
— Štarai, - prabilo soste sėdintis Utrojus,-  tavo valandos suskaičiuotos. Tavo jėgos senka. Tu būsi sunaikintas, kad daugiau nebegrasintum žmonių pasauliui.
- Būkite prakeikti, – pasigirdo silpnas balsas. – Atėmėte iš manęs visas galias. Nemaniau, kad Kraujo akmuo gali...
-  Eleonora, - kreipėsi į valdovę Utrojus, - padėk akmenį ant Štaro. Raganiai įsmeikite kardus į rankas, kojas ir galvą.Prie silpstančio juodojo mago priėjo Eleonora  ir padėjo  Kraujo akmenį.  Raganiai įsmeigė kardus į kūną. Prie merdinčio juodojo mago priplaukė Utrojus. Jis užgiedojo užkeikimą:
Kraujas. Kraujo Akmuo.
Sunaikintas kūnas. Kraujo Akmuo
Amžiams bus ištremtas be teisės grįžti. Kraujo Akmuo.
 Žemė sudrebėjo. Atsivėrė žemė ir Štaras buvo nublokštas į Chaoso gelmes. Apie kovą liudijo Akmeniniai kardai, kurie buvo įsmeigti į žemę. Jie saugojo, kad į šį pasaulį nebegrįžtų blogis.