Nuogi langai
nušiurusiom
langinėm poteriauja
tarp dabarties
ir praeities rūkų.

Apžlibęs stiklas įsauly
juodais vorais aplipęs
ir taip graudu,
ir taip labai graudu.

Kai saulė leidžiasi,
šešėliais uždangstyti,
Šventi paveikslai
ilgisi maldų.

Deja,.. tos lūpos
kur gražiai giedojo
nutilę amžiams
nebūties šalčiu.

Einu lėtai gatve
vėjarodės kryptim,
tik mintys kruta
linkui debesų.

Tiek daug svajota,
ir naviai tikėta.
O liko sauja
užgyventų pelenų.