Arela vis nesirodė, ir Lina ėmė tik dar labiau nerimauti, juk galbūt ji pakliuvo į mirtiną pavojų. Reikėjo teleportuotis į Azryatą ir patikrinti, bet ji bandė įtikinti save, kad viskas gerai, Arela dar neįsivėlė į Tasdaro reikalus, negalėjo nuo jo kaip nors nukentėti. Ir vis dėlto kamavo negera nuojauta, Tasdaras dažniausiai lenkė juos vienu žingsniu, išskyrus tą kartą, kai Ravena slapčia keliavo pas Gordoną, kuris vienintelis galėjo perkelti ją į praeitį. Būtent dėl to Tasdaras pralaimėjo kovoje ir liko įkalintas požemiuose. Bet net ir tai nepadėjo, jam pavyko ištrūkti, nežinia, kokie keblumai iškils ateityje. Be tos pranašystės, kuri išsipildys jau po kelerių metų, Lorena kol kas nieko drastiško nematė, bet pati sakė nesanti tikra savo sugebėjimais, galbūt kažko neįstengė įžiūrėti, kažko, kas daug ką jų gyvenime pakeistų.



– Mama, viskas bus gerai, dar truputį palaukime, – vis ramino ją Felicija.



– Žinau, kad tave tai erzina, bet tu nepažįsti Tasdaro. Jis neprognozuojamas ir gali sugalvoti bet ką, o mes net nežinome, ar jis tikrai išsiaiškino visus mūsų planus.



– Teisybė, žinau šį tą iš jūsų planų, – staiga pasigirdo balsas joms už nugarų. – Būtent todėl neleisiu jų įgyvendinti.



Lina išsigandusi sustingo, o Felicija lėtai apsigręžė ir jos akys susidūrė su Tasdaro. Mergina dar niekada nebuvo jo mačiusi, bet tos negatyvios, pykčio pritvinkusios energijos su niekuo kitu negalėjo sulyginti, būtent tai ir išdavė, kas jis toks. Pamačiusi dukters reakciją, Lina stumtelėjo ją toliau ir apsigręžė į nelauktą svečią, tuo pačiu baimindamasi, kad ji užpuls jį taip pat, kaip ir Rodžerį, ir viską tik pablogins. Tačiau Felicija suprato, jog šis reikalas kur kas rimtesnis, nebūtų drįsusi jo net erzinti, ką jau kalbėti apie kovą?



Tasdaras stovėjo tarpduryje, atsirėmęs į staktą ir sunėręs rankas ant krūtinės. Jo nepriekaištinga išvaizda visuomet stebino, atrodė, kiekvienas plaukas turėjo savo vietą, ir jeigu tik nebūtų demonas, kiekviena moteris kristų jam po kojomis. Kita vertus, jis galėjo ir neatskleisti savo tapatybės, ką ir darė, bendraudamas su Arela.



– Ravena pas tave, tiesa? – su baime pažvelgė į jį Lina.



– Nežinau, ką ji galvojo, atvykusi pas mane viena, bet aš tai išsiaiškinsiu, – pasitraukęs nuo durų, jis lėtai nuėjo prie jų, atidžiai nužvelgdamas Liną. – Vis dar stebiuosi, kad jai pavyko pabėgti iš tvirtovės, bet neabejoju, jog Melburnas ją jau rado. Tu juk žinai, ko tiksliai jai reikėjo tvirtovėje, argi ne taip? Žinai, kodėl paėmė burtų knygą iš mano bibliotekos?



– Manai, kad sakyčiau, jei ir žinočiau?



– Kodėl man meluoji, Lina? – Tasdaras sustojo prie pat jos ir pažvelgė tiesiai į akis, tokiu būdu bandydamas įsiskverbti į mintis, tačiau ji turėjo stiprią valią, kurios jis neįstengė pralaužti. Kol kas. Buvo vienas būdas priversti ją kalbėti, ir jis privalėjo jį išnaudoti, privalėjo sužinoti visus, prieš jį rezgamus planus, nes kitaip niekada nenurims.



Vengdama jo žvilgsnio, Lina nusisuko į šalį ir keliskart sumirksėjo. Jautė jo galią, kaip mėgino skaityti mintis, bet tegalėjo jas tik blokuoti, bėgti juk buvo beprasmiška, net jei užblokuotų savo energiją burtais, tai dar nereiškia, kad visu šimtu procentų būtų saugi.



– Palik ją ramybėje, ji nieko nežino, – piktai prakalbo Felicija ir pagaliau įgavusi drąsos kumščiu užsimojo į Tasdarą, bet jis spėjo laiku atsitraukti ir įtūžęs tvoskė į jos pusę ugnies kamuolį.



Lina norėjo bėgti jai į pagalbą, bet apakinta šviesos prisidengė veidą. Ugnis pralėkė per milimetrą Felicijai nuo galvos, bet po to dar vienas smūgis privertė mikliai išsitraukti iš pašonės durklus ir pasiruošti gynybai. Mergina žinojo, kad kovoje tokie ginklai labai nepagelbės, bet geresnės išeities neturėjo, tad drebančiomis rankomis sviedė juos priešininko pusėn. Tasdaras tik ištiesė ranką, ir durklai nepasiekę taikinio nukrito ant grindų. Neatlyžusi Felicija jau kaupė rankose psi, bet Tasdaras vikriai šoko prie Linos, prisitraukė ją arčiau savęs ir pakišo po kaklu durklo ašmenis. Mergina buvo priversta sustoti ir kur kas labiau apgalvoti savo veiksmus. Jeigu aklai jį puls, per ją nukentės mama.



– Paleisk ją, – pro dantis iškošė Felicija, neatitraukdama akių nuo priešininko, kumščiai vis labiau gniaužėsi iš pykčio.



– Manai, jai pavyks taip paprastai išsisukti nuo to, ką man padarė? – šyptelėjo jis, tik dar arčiau kišdamas ašmenis. – Jeigu painiosiesi mano kelyje, kitą kartą ateisiu ir tavęs.



Lina mėgino išsilaisvinti iš stiprių gniaužtų, bet Tasdaras ištarė burtažodį ir išnyko, kartu su savimi nusitempdamas ir ją. Negalėdama patikėti tuo, kas nutiko, Felicija suklupo ant kelių. Vieną akimirką mama buvo čia, o kitą – tarytum ištirpo ore. Blogiausia tai, kad ji nieko neįstengė padaryti, nes net nemokėjo teleportuotis. Bet kas iš to, jei ir mokėtų, vis tiek negalėtų, nes niekada nesilankė Tamsos karalystėje. Tačiau tylėti ir nieko nesiimti negalėjo, o Arela vis nesirodė, sėdama tik dar didesnę baimę, kad galbūt Tasdaras pagrobė ir ją. Tebuvo vienintelė išeitis tai išsiaiškinti. Deja, Felicija sugaiš nemažai laiko, kol nukeliaus į Vandenų karalystę, tačiau kito pasirinkimo neturėjo. Vairuoti ji nemokėjo, tad nusprendė važiuoti autobusu. Užsimetusi apsiaustą ir užrakinusi namų duris jau sukosi tvoros pusėn, kai staiga priešais ją išdygo Arela.



– Man nepavyko rasti Ravenos, – neramiai prakalbo ji. – Tikriausiai buvau teisi.



– Taip, ji pas Tasdarą, – skubiai linktelėjo Felicija, vos įstengdama suvaldyti ašaras. – Jis visai neseniai čia buvo ir pats tai pasakė.



– Tikrai? – išsigandusi moteris sugriebė ją už pečių. – Jis tau nieko nepadarė?



– Ne, bet... jis pagrobė mamą. Nežinau, ko jam reikia, viskas įvyko taip greitai, kad nieko negalėjau padaryti. Bijau, jog Tasdaras ją kaip nors nuskriaus, privalome kažką daryti.



– Nesijaudink, visų pirma turime apgalvoti, kaip ją iš ten ištraukti, o tuo pačiu padėsime ir Ravenai, – Arela nusivylusi nudelbė žvilgsnį į žemę. – Net jei reikės, tai padarysime dviese, gerai?



– Palauk, neprivalome to daryti vienos, kaip tik planavau prašyti pagalbos savo globėjų, bet, deja, nemoku teleportuotis.



– Tiesa, pagalba mums praverstų, – sutiko moteris. – Tik ar jie tikrai padėtų?



– Andora neturi galių, bet Isdonas galėtų, jie su mama labai seni pažįstami. Bet kaip man pas juos nuvykti, kad nereikėtų gaišti laiko?



– Nesijaudink, turiu namuose burtų knygą, net jei ir nemoki teleportuotis, už tave tai padarys burtai. Persikelkime į Azryatą, pamėginsiu juos rasti.



Felicija tik linktelėjo ir kiek nedrąsiai įsikibo jai į ranką, o po kelių akimirkų jos atsidūrė raudonomis rožėmis apsodintame kieme. Tarsi visai pamiršusi viešnią, Arela puolė pro namų duris ir nuskubėjo savo kambario link, kur ir prisiminė palikusi knygą. Kambarys buvo pirmame aukšte, tad netrukus jį pasiekė ir lyg vogčiomis smuko vidun. Knyga vis dar gulėjo stalčiuje, todėl lengviau atsikvėpusi moteris priglaudė ją prie savęs ir grįžo pas Feliciją, nekantriai laukiančią jos kieme.



– Tai viena iš Azaros burtų knygų, – rodydama ją merginai paaiškino Arela. – Joje yra daugybė burtų, apie kuriuos niekas nė nesvajojo. Azara pati juos sukūrė. Kažkada bandžiau keletą jų išmokti, bet tie burtai per daug stiprūs tokiai, kaip aš, nesugebėjau jų suvaldyti. Žinoma, teleportuotis neturėtų būti sunku, lengvai išmoksi, Lina sakė, kad esi gabi.



– Atrodo, ta Azara galinga burtininkė, – nusistebėjo Felicija. – Tuomet kodėl slapstosi ir nesugalvoja, kaip įveikti Tasdarą?



– Deja, nežinau, kas paskatino ją slėptis, – sunkiai atsiduso ji, akimis keliaudama knygos turiniu. – Ir nemanau, kad jai pavyktų įveikti Tasdarą, jei būtų stipresnė už jį, seniai būtų tai padariusi, užuot palikusi savo ordiną likimo valiai. Prieš dvylika metų jis jau buvo žlugęs, o Azara turėjo galimybę jį atkurti, priimti naujus narius, bet užuot tai padariusi dingo be žinios. Svarbiausia tai, kad ji paliko man tik vieną savo burtų knygą, o kitas kažkur paslėpė.



– Manai, jose yra kažkas labai naudingo?



– Gali būti, juk Azara neslėptų jų be reikalo. Nujaučiu, kad ji kažką žino, bet dėl neaiškios priežasties negali mums pasakyti ir dėl to slapstosi, – Arela kurį laiką stovėjo sustingusi, bet tuojau pat susiėmė ir užsikišusi už ausies plaukų sruogą toliau ieškojo reikiamų burtų. – Na štai, teleportacija, kažkur čia pat turėtų būti ir tai, ko mums reikia.



– Palauk, atrodo, kad turime svečių...



Moteris nustebusi pakėlė galvą ir pažvelgė tvoros vartelių pusėn.



– Seniai nesimatėme, – pasitiko ją iki skausmo pažįstamas balsas. – Galbūt galėčiau kuo nors padėti?



Arelai net suspaudė širdį. Protas nespėjo suvokti, ką savomis akimis matė, o lūpos nesugebėjo suregzti nė žodžio. Ilgi, rusvai geltoni plaukai plaikstėsi nestipriame vėjyje ir krito ant neryškiomis strazdanomis išmarginto veido, kurio, manė, daugiau niekada nebeišvys. Iš lėto ji nužvelgė atvykėlę nuo galvos iki kojų. Toji šypsojosi, stovėdama ant akmeninio tako, žalsva suknelė plaikstėsi kartu su plaukais, kuriuos ji vis bandė nubraukti ranka, bet jie vis tiek krito ten, kur jiems ne vieta.



– Eliza? – atgavusi žadą vos girdimai sukuždėjo Arela.