Ar tu skrendi, ar jau krenti
Į nesutemstančią beveik birželio naktį?
Padžiovė voras audinius, pirmi žiogai užgrojo.
Kažko lakštingala prieš šienapjūtę
Neragina nė dalgio plakti,
Tiktai klajot po pievas žydinčias su laumėm
Ir svajoti.
Gaivos ore tiek, jog atkąstum kąsnį,
Gyventi geismas net karšinčiuj tvinksi.
Nebesvarstai, kur baimė išsiblaškė -
Atrodo, būtį tu glėbiais paimsi
Ir svaigsi, kvaisi, neišsiblandysi
Iki gaidys pabudins saulei tekant.
Krenti? Skrendi? Nebesvarbu, karšinčiau.
Neši save kaip skruzdėlytė šapą
Ir gal meldeisi, kad jėgų bent žingsniui,
Nes toks klampus, saldus tas vasarinis Rojus.
Nė nejunti, kaip kraujas, pilnas ižo, stingsta -
Sapne laumes kvatojančias vilioji.