Ak, užkeiktas žinojimas
Graudulį gimdo, jog spalvos nukris ar nuskris
Ir nuogais stagarais pakelėj sučežės
Šiandien upėm nektaro beplūstantis krūmas.
Prie būties nuolatos savo dalgį galanda mirtis –
Ar pakaks tau drąsos jai pažvelgt į akis?
Kur tu slėpsies nuo jos,
Kai beprotis šuva amsi rūmuos?
Kai lyg maras ir karas
Išplinta apkvaitę skėriai,
Kurie ėda ir dergia, pamiršę, kaip arti, kaip sėti?
Nepakaltins juk tokio glitimo,
Nebaus ir neteis,
Nors į mirtį paskausta akis, kai kasdieną turi tu žiūrėti.
Tai hipnozė? Galbūt.
Pasislėpt negaliu net sapnuos,
Nes ir ten pamatau,
Kaip nukritusios spalvos papilko.
Pripažįstu – bijau it beprotė ką nors sužinot
Apie tą, kurs ne brolis, bet alkanas iltimis kaukšintis vilkas.