Penktas skyrius. Elzaro ašmenys



Aplinkui sūkuriuojanti ugnis išblėso, tarsi jos nė nebūtų buvę, tačiau Ravenai geriau nepasidarė. Galvoje taip ūžė, jog atrodė, kad bet kurią akimirką gali prarasti sąmonę. Ji smeigė durklu savo tėvui į kaklą, o jis stovėjo sustingęs, tarytum kažko laukė. Per ašmenis tekantis kraujas ėmė lašėti ant grindų ir bėgdamas mergaitės ranka raudonai nudažė rankovę. Tas jausmas ją vimdė, atrodė, lyg oda šliaužiotų gyvatės. Jai ėmė svaigti galva, bet sukaustyta baimės nesugebėjo atsitraukti, įsmeigusi akis į durklą savo rankoje, nors sąmonę jau po truputį glemžėsi tamsa. Akimirką mergaitė matė save iš šalies, netvirtai stovinčią ant kojų, kurios vos kyšojo iš po ją dengiančio apsiausto, bet kai priešais veidą pakilo Tasdaro ranka, tamsa visai ją pasiglemžė.



Po kurio laiko sunkūs vokai atsimerkė ir grįžus visiems prisiminimams, neįstengdama sulaikyti aimanos, Ravena staiga atsisėdo, bet iškart susiėmė už galvos, pajutusi aštrų dilgčiojimą. Patalpa, kurioje ji buvo, skendėjo visiškoje tamsoje. Mergaitė neramiai apsidairė, norėdama rasti bent menkiausią plyšelį, pro kurį prasiveržtų šviesa. Nors ir nieko neįžiūrėjo, nuojauta kuždėjo, jog patalpa labai erdvi, o ji gulėjo ant kažko labai šalto ir kieto.



– Jau pabudai? – netikėtai atsklido balsas jai iš kairės.



Ravena krūptelėjusi įsmeigė akis į tamsą. Tuo metu patalpoje įsižiebė šviesa ir mergaitė pakilo, net nežvilgtelėjusi, ant ko gulėjo.



– Nejaugi nežinojai, jog manęs neįmanoma nužudyti? – pašaipiai prakalbo Tasdaras, iš lėto eidamas prie jos. – Kad ir kaip bandysi mane įveikti, tau nepavyks. Kodėl paprasčiausiai nepasakius savo planų, kad galėtum iš čia ištrūkti?



– Kodėl turėčiau tikėti, kad mane paleisi? – piktai atkirto ji.



– Jeigu ir toliau tylėsi, sužinosiu tavo planus kitokiais būdais, bet tada tau teks kentėti kur kas labiau, nejaugi šito nori?



Ravena ištiesė priešais save rankas, nors vis dar turėjo per mažai energijos, tikrai nesugebėtų jam pasipriešinti.



– Man nerūpi, jeigu nori, gali mane kankinti, kad tik kiti liktų saugūs.



– Tikrai manai, kad taip pavyks visus išgelbėti? – įtūžęs jis staigiai atsidūrė prie dukters ir sugriebė už rankos, su kuria ji jam smeigė. – Nori, kad būtų tik dar blogiau?



– Tu man nieko nepadarysi, nes žinai visą pranašystę, – stengdamasi nerodyti savo baimės, mergaitė pažvelgė jam tiesiai į akis.



– Nejaugi susitaikei su savo likimu? – jo pirštai šiek tiek atsileido, bet jų žvilgsniai taip ir liko surakinti. – Aš pats nuspręsiu, kaip viskas pasibaigs, man nereikia jokių pranašysčių. O tu galėtum iš anksto susidėti su manimi, taip būtų tik geriau.



– Kad ir kiek kartų man tai siūlysi, niekada su tavimi nesusidėsiu, – vis dar taip pat drąsiai, su panieka kalbėjo Ravena.



Tasdaras garsiai juokdamasis pagaliau ją paleido.



– Gerai, daryk, ką nori, bet vėliau gailėsiesi nesutikusi.



– Kodėl manai, kad turėčiau gailėtis?



– Nesigailėtum net tada, jei visam laikui uždaryčiau tave požemiuose?



– Tu neišdrįsi! – pro dantis iškošė ji ir instinktyviai siekė durklų, bet prie šono jų nebuvo.



– Nejaugi nori, kad per tave kentėtų nekalti žmonės? Nieko nedarytum, jei per tave į pavojų pakliūtų Goda?



– Goda? – sutrikusi ji per žingsnį atsitraukė. Kodėl jis paminėjo būtent ją? Nejau pačiupo ir užrakino požemiuose, norėdamas šantažuoti, įbauginti ir priversti prie jo prisijungti?



– Ji gyva ir sveika, gali nesijaudinti, – pastebėjęs jos nerimą šyptelėjo Tasdaras.



– Kur ją uždarei? – iš pykčio tankiai alsavo mergaitė. – Kur Goda?



– Pasakyk man savo planus geruoju, tada paliksiu ją gyvą



– Kaip tu drįsti ją į tai painioti? – balsas užlūžo, bet mergaitė tvardydama ašaras prikando lūpą. – Viską dariau viena, man niekas nepadėjo...



Nežinodama, ko daugiau imtis, Ravena tik stovėjo ir laukė, kas bus toliau, jos pečiai virpėjo. Nebegalėjo pakęsti ją kaustančios įtampos, o kūną užliejo nepakeliamas šaltis, todėl ji susisupo į apsiaustą, bet tai nepadėjo nuraminti uragano jos viduje. Tuo metu girgžtelėjo dvivėrės durys ir į didžiąją salę įėjo Melburnas. Jam už nugaros, prilaikoma dviejų sargybinių, stovėjo Goda. Jos galva buvo panarinta, trumpi juodi plaukai dengė veidą ir akis. Kai Melburnas lėtai patraukė raudonu kilimu Tasdaro link, sargybiniai paklusniai nuėjo iš paskos, su savimi tempdami ir Godą. Jos žingsniai buvo netvirti, tarytum jai skaudėtų kojas, bet nė vienas to nepaisė. Tik priartėjus ji pakėlė galvą ir pro tamsias plaukų sruogas pažvelgė į Raveną.



– Goda! – persigandusi, nesavu balsu sušuko mergaitė ir jau norėjo bėgti prie draugės, bet Melburnas staigiai teleportavosi priešais ir vienu rankos mostu sukeldamas vėjo bangą nustūmė ją tolyn.



– Paleisk ją! – nepasidavė mergaitė. – Goda čia nieko dėta, aš dėl visko kalta. Kodėl per mane turi kentėti nekalti žmonės?



– Argi nesakiau, kad sužinosiu tavo planus kitokiais būdais? – vyptelėjo Tasdaras.



Ravena įniršusi stipriai suspaudė kumščius, kuriuose po truputį kaupėsi ryškėjanti, bet vis dar per menka energija. Būdama tokia silpna, ji nesugebėtų net apsiginti, ką jau prieš tai patyrė savo kailiu. Tasdaras buvo nemirtingas, net jei ir neturėtų didžiulės demoniškos galios, tas nemirtingumas būtų jo privalumas. Deja, jis buvo ir nemirtingas, ir stiprus, dėl ko viskas atrodė tik dar sudėtingiau, o čia dar prisidėjo Goda, kurią ji taip stengėsi apsaugoti, bet iš to nieko neišėjo, nes ji vis tiek pakliuvo į tvirtovę. Mergaitė pripažino padariusi klaidą ir atvykusi čia viena, vis tiek viskas nuvedė iki to, kad turi kentėti kiti.



– Neklausyk jo, Ravena, man viskas bus gerai, – staiga tarsi atgijusi iš sąstingio prakalbo Goda ir užsimojusi kumščiu trenkė vienam sargybiniui į veidą. Kitas norėjo ją sutramdyti, bet į pilvą pataikiusi psi energija nutrenkė jį ant grindų.



Tapusi laisva, mergaitė sviedė psi energiją į Tasdarą, o šis ištiesė ranką ir smūgis nekliudė, tik sukilusi banga ištaršė jo plaukus, kurie po akimirkos ir vėl nugulė ant pečių. Tačiau Goda neatlyžo ir užsimojo dar kartą. Garsi aimana išsiveržė iš jos lūpų, kai smūgį atrėmė staiga priešais Tasdarą iššokęs Melburnas. Nenorėdama nukentėti, ji staigiai metėsi į šalį, bet tuoj pat išvydo į ją lekiantį ugnies kamuolį. Išvengti jo būtų neįmanoma, tad ruošdamasi jį atmušti ištiesė į priekį rankas. Tuo metu ją užstojo tamsus šešėlis ir smūgio banga ištiško į visas puses nekliudžiusi. Tik pakėlusi galvą Goda suprato, jog tai ne šiaip šešėlis – ją užstojo Ravena, plikomis rankomis atremdama smūgį. Kelias akimirkas aplink ją dar skraidė kelios ugnies draiskanos, o joms išsisklaidžius mergaitė dejuodama suklupo ant kelių.



– Kodėl taip padarei? – persigandusi puolė artyn Goda.



Ranka nutekėjusi kraujo srovelė nulašėjo ant grindų, ir Ravena tik skausmingai šyptelėjo. Goda įtūžusi nukreipė žvilgsnį į Tasdarą. Buvo pasiruošusi gintis, nors žinojo esanti gerokai per silpna, kad jį įveiktų, juk nesugebėjo pasipriešinti net Melburnui. Tačiau noras išgelbėti draugę buvo didesnis. Mergaitės rankos ėmė švytėti raudonai, o Tasdaro veidą iškreipė klastinga šypsena ir jis sviedė į ją ugnies kamuolį. Goda pašoko į orą ir jis praskriejo po kojomis, per plauką nekliudęs. Demonas dar nebuvo nuleidęs rankų, ir kol nespėjo sureaguoti, ji dar kartą iš visų jėgų užsimojo. Tačiau Tasdaras apgaubė save psi skydu, taip apsisaugodamas nuo grėsmės. Bet Godos tai nesutrikdė, jau turėjo planą, kaip galėtų iš čia pasprukti...



– Murus! – aiškiai sušuko ji.



Ravena apstulbusi stebėjo, kaip iš jos rankų pasklido akinanti šviesa, ir tik vėliau, kai ta šviesa po truputį plėtėsi, priešais Tasdarą ir Melburną suformuodama švytinčią magišką sieną, suprato, ką ji ketina daryti.



– Ravena, privalome kuo greičiau iš čia dingti, siena nepatvari.



Pažadinta jos balso, mergaitė linktelėjo. Goda atsargiai, tarsi bijodama, kad siena išnyks, patraukė rankas ir neapsigręždama išbėgo iš didžiosios salės. Ravena nedelsdama nuskubėjo iš paskos, bet instinktyviai atsitraukė, pamačiusi koridoriuje sargybinius, juk vis dar negalėjo deramai naudotis savo galiomis, kaipgi juos įveiks? Pasirodo, Godai tai nebuvo kliūtis, vienu rankos mostu paskleisdama psi energiją, ji kaipmat juos visus suguldė ant žemės.



– Greičiau! – paragino ji draugę.



Koridoriuose buvo ir daugiau sargybinių, bet mergaitė susidorojo su jais tokiu pat būdu. Tačiau kad ir kokia ji dabar atrodė stipri, Ravena nujautė jos silpstančias jėgas, be to, bet kuriuo metu čia galėjo pasirodyti Tasdaras su Melburnu, tad kiek galėdama padėjo jai išguldyti priešininkus, guosdamasi, kad jie nėra tokie jau stiprūs.



Pagaliau pamačiusi išėjimą, Goda jau norėjo smukti laukan, bet Ravena sugriebė jai už žasto.



– Palauk, lauke mus gali užpulti lankininkai.



– Ne problema, – šyptelėjo ji, apsigaubdama psi energijos skydu. – Viena iš mūsų turės jį laikyti, o kitai teks atsikratyti sargybiniais, kad galėtume praeiti pro gynybines sienas.



– Bet aš beveik neturiu energijos, negalėsiu ilgai kautis, – sunerimo Ravena.



– Perimk mano sukurtą skydą, juk sugebėsi jį nulaikyti, ar ne?



Mergaitė nieko nesakiusi ištiesė ranką ir atsargiai uždėjo delną ant skydo. Nuo pirštų galiukų iki pat alkūnės nuvilnijo švelni šiluma, ir tik tada Goda jį paleido, kartu su drauge išeidama laukan. Pamatę jas sargybiniai puolė iškart, bet šį kartą jų nebuvo tiek daug, kiek prieš tai, kiti tikriausiai laižėsi žaizdas po ankstesnių kautynių su Ravena. Goda, žinoma, turėjo laikytis po skydu, tačiau lankininkai vis nesirodė, o jos buvo praėjusios pirmą gynybinę sieną ir trečdalį kelio iki antros. Ravena baiminosi, kad jos užtruko per ilgai ir greitai bus surastos tėvo, juk Godos sukurta magiška siena negalėjo užlaikyti jo ilgai, tiesa?



Mergaitė spyrė sargybiniui, bandančiam pralįsti pro skydo apačią, ir pakėlusi galvą pažvelgė į gynybinės sienos viršų. Įžiūrėti buvo sunku, bet jai pasirodė, kad galerijos tuščios, kurgi tie lankininkai?



– Ar tau viskas gerai? – pasiteiravo Goda, nublokšdama dar vieną sargybinį į šalį.



– Taip, – sukuždėjo Ravena. – Nesirūpink manimi, susitvarkysiu.



Stiprus vėjas trukdė stumtis tolyn, tačiau mergaitės nepasidavė. Ir štai, gynybinė siena buvo jau visai čia pat. Goda įtempusi raumenis tankiai alsavo, bet širdies gilumoje žinojo, kad joms pavyks iš čia ištrūkti, juk išėjimas taip arti, o tada slėpdamos savo energiją galės teleportuotis ten, kur Tasdaras jų nesuras. Laikydama skydą, Ravena jautė po truputį silpstančias jėgas, bet kojos vis dar nešė ją prie tikslo. Tačiau kad ir kaip ji stengėsi nepalūžti ir ignoruoti nuovargį, sąmonę eilinį kartą pasiglemžė tamsa...