Priglusk –
Gal nejausiu, kaip trupam ir byram į dulkes,
Gal mano esybę delnuos tarsi brangią užglausi,
Neleisi pažirti, neleisi smilgynuos prapulti
Šį keistą sezoną – birželį šalnotą ir sausą.
Man reikia kaip niekad,
Kad būtum greta ir paliudytum,
Jog būta žydėjimo, būta nektaro lig soties.,
Kad kaktą bevėstančią gydytum skirstančiom lūpomis
Ir aš prisiminčiau,
Kaip lengva iš laimės šypsotis,
Kaip paprasta rasti savy lašą tirpsmo,
Virvėt link tavęs skruostais metų giliai išvagotais,
Nes niekas – net laikas – negali sulydytų vienin išskirti –
Juk kylam į dangų bevardžių smilgynų akuotais.