Tegu siaučia audra, iš už jūrų atlėkus
Su lietum ir ugniniais žaibais.
Gal išneš, išpustys tą ramybę paplėkusią,
Kuri, rodosi, jau nesibaigs.

Sugebės viską ji sumaišyt ir sujaukti
Monotoniškoj laiko tėkmėj,
Ką turėjom svarbaus, sugrąžins ir išsaugos,
O ir retkarčiais vis dar skaudės.

O vėliau, kai bus viskas nurimę,
Kai lig soties laukai atsigers,
Man rugpjūčio dangus iš Sietyno
Saują žvaigždžių viltingai pažers...