Paklojo žalumą išplūdus lapija
Ir tapo geidžiamu tikslu rytinis krantas.
Kas ta būtis? Tiesiog braidai po ją.
Arba gelmes, arba erdves esybė renkas.
Lengviausias būvis – būti čiuožiku,
Kuris nejaučia laiko vertikalės,
Nebeskaičiuot trumpėjančių kukū,
Neprisiminti, kaip buvai apsąlęs,
Kai pats jaunystės žiedu tu skleideis,
Pasaulį trokšdamas apglėbti ir priglausti,
Kai nemanei, jog viskas tuoj praeis,
Nes žilpsta akys ir apkursta ausys.
Tačiau ir vėl šilkinė žaluma,
Tave apgaubusi, sodrėja ir nedryksta.
Tavoji vasara, tolyn nueidama,
Tik pasmalsauja, ar patyrei viską?