– Nieko prieš, Goda, jei paliksiu tave vieną? – įžengęs į virtuvę, kur ji gaminosi sau valgį, paklausė Aristėjas.



– Žinoma, o kur taip vėlai eisi? – traukdama iš spintelės maišelį arbatžolių, mergaitė į jį nė neatsisuko.



– Turiu sutvarkyti keletą darbo reikalų, o po to aplankysiu Ariadną ir Medeinę, šimtas metų, kai jų nemačiau.



– Gerai, gali būti pas jas kiek nori, susitvarkysiu viena. Vis dėlto, turi savo namus ir neprivalai čia būti dėl manęs.



– Nepamiršk, kad esu tavo globėjas, tu dar per jauna gyventi viena.



– Taip, suprantu, kad dėl manęs nerimauji.



Aristėjas daugiau nieko nesakė, bet jo žingsniai vis dar čiužėjo koridoriuje. Tyliai beruošdama arbatą, Goda po kurio laiko pasijuto likusi viena. Namus užpildė visiška tyla ir ji sunkiai atsiduso. Vis dar neapleido mintis, kad Gordonas galbūt gyvas, kelis kartus ji bandė su juo susisiekti, pajusti bent menkiausią energiją, bet viskas buvo veltui. Tikriausiai jis iš tiesų mirė. Arba Tasdaras norėjo, kad visi taip manytų ir kažkokiu būdu blokavo jo egzistenciją. O gal ji tik bandė griebtis šiaudo ir tikėjo, kad jis gyvas, nes taip troško jį pamatyti ir bijojo pripažinti tiesą, nors praėjo jau metai, kai tęsėsi tas pats? Tačiau kodėl gi ji nepajėgė susitaikyti ir gyventi toliau? Kodėl buvo taip neapsakomai sunku?



Atsisėdusi prie stalo, Goda vis dar klaidžiojo prisiminimuose, kartkartėmis vis pažvelgdama pro langą. Danguje karštligiškai suko ratus paukščiai, kurių skardūs balsai po truputį skendo tolumoje, o apačioje driekėsi sutirštėjęs rūkas ir po vienišą Šešėlių girią sklandė neramus vėjas. Diena jau buvo beveik pasibaigusi, ir tik dabar mergaitė prisiminė, kad pas ją planavo pasirodyti Ravena, jos turėjo kartu treniruotis. Įdomu, kas sutrukdė ir kodėl ji nepasirodė? Juk jos privalėjo tobulinti savo galias, kad įgyvendintų ateities planus, o jau praėjo tiek laiko. Pastaruoju metu iš Tasdaro pusės buvo ramu, tad galbūt jau reikėtų kažko imtis, kol nepradėjo jis pats. Sunkiausia dalis, be abejo, bus rasti Azaros žiedą, juk jis gali būti bet kur, gal net ne tvirtovėje. O jeigu nuvyktų pas Loreną, kuri galėtų išpranašauti ir pasakyti, kur tiksliai jį rasti? Kiek girdėjo, ji ir vėl galėjo matyti vizijas, tik neaišku, ar pavyktų pamatyti tai, ko joms reikia. Žinoma, pabandyti buvo verta, tik pirmiau ji turėjo savo planus pasakyti Ravenai ir žiūrėti, ką apie tai manys ji.



Goda jautėsi išvargusi, tad išgėrusi arbatą nusprendė pailsėti. Jos kambarys buvo visai šalia Gordono, bet eiti į vidų ji neskubėjo ir kurį laiką stovėdama žiūrėjo į taip ilgai jau niekieno nevarstomas duris. Širdį ir vėl suspaudė kaltės jausmas. Jeigu tik būtų stipresnė, dabar viskas būtų visai ne taip. O gal Aristėjas vis dėlto sakė tiesą ir ji turėtų perimti lazdą, kad tinkamai išnaudotų jos galią, užuot verkšlenusi kaip maža mergaitė? Juk lazdoje slypėjo dalis dievų dovanotos galios, su kuria galbūt sugebėtų daug daugiau nei iki šiol. Kita vertus, dar nemokėtų tinkamai ja naudotis ir tik Aristėjas galėtų ją išmokyti. Galbūt prireiktų net kelių metų, kol tobulai kontroliuotų tą galią, o jos reikėjo dabar.



Goda jau siekė rankenos, norėdama atverti duris, kai staiga pajuto kažką už nugaros ir jos širdis stipriau sutvinksėjo.



– Melburnai? – išlemeno ji, atpažinusi jį pagal aurą, ir šiek tiek sutrikusi per žingsnį atsitraukė. – Ko tau čia reikia?



– Atvykau Tasdaro paliepimu. Jis nori tave pamatyti.



Mergaitė pagaliau apsigręžė ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Kaip įprastai jis dėvėjo šarvus ir raudoną apsiaustą, o ilgus šviesius plaukus buvo susirišęs į išsitaršiusią uodegą, permestą per kairįjį petį.



– Įdomu, ko Tasdarui gali iš manęs reikėti? – pašaipiai paklausė ji, bet galvoje kirbėjo mintis, jog jis kažkaip sužinojo visus jų planus.



– Jo ir klausk. Šiandien man laisvadienis, išvis neturėčiau čia būti.



– Manai, kad taip paprastai paklusiu? – piktai atkirto Goda, rankose jau kaupdama psi energiją.



– Tu dar labai pažeidžiama. Galiu net įrodyti, nors atvykau čia ne dėl to, – ramiai kalbėjo jis. – Tu man paklusi, nes neturėsi kitos išeities.



Tačiau daugiau nenorėdama kalbėti, mergaitė vikriai užsimojo. Greitai sureagavęs Melburnas metėsi į šoną, bet Goda puolė dar kartą, todėl atmušęs smūgį jis tvirtai sugriebė jai už rankos. Akimirką sustingę jie žvelgė vienas kitam į akis, po to Melburno pirštai iš lėto atsileido ir Goda per kelis žingsnius atsitraukė.



– Jau geriau mirsiu, nei paklusiu Tasdarui!



– Žinoma, jeigu tavo tėvas tau nieko nereiškia.



– Ką turi omenyje? – sutrikusi suraukė kaktą mergaitė. – Sakei, kad jis miręs.



– Tarkim, visa tai buvo melas, o iš tiesų Tasdaras įkalino jį požemiuose ir jeigu nevykdysi mano nurodymų, iš tiesų jį nužudys.



– O iš kur man žinoti, kad sakai tiesą?



– Paklusk, tada galėsi jį pamatyti.



Primerkusi akis, Goda stengėsi suprasti, ar jis nemeluoja. Žinoma, ji norėjo, kad tai būtų tiesa, bet vėlgi, kodėl Tasdaras delsė įgyvendinti savo planus ir pasiuntė čia parankinį tik dabar? Ir kodėl būtent pas ją? Argi Arelai jis nebuvo tiek pat svarbus, kiek ir jai?



– Gerai, apsimeskim, kad tu teisus, – staiga prakalbo ji. – O kas tada? Tu nugabeni mane pas tėvą ir taip pat uždarai požemiuose?



– Jau sakiau, nežinau, ko Tasdarui iš tavęs reikia.



– Meluoji! Tu tik nori įvilioti mane į spąstus ir naudojiesi mano silpnybe. Kodėl tada turėjai meluoti, kad mano tėvas miręs, o dabar sakai ką kitą?



Godos kumščiai vis labiau gniaužėsi iš pykčio ir Melburnas buvo pasiruošęs bet kurią akimirką gintis, tai išdavė įsitempę jo raumenys ir nuolat sekantis žvilgsnis.



– Gerai, jei netiki, nugabensiu tave į tvirtovę jėga.



Staigiai nusisegęs apsiaustą, jis užsimojo į mergaitę psi energija, bet toji pasilenkusi taikėsi spirti jam į kojas. Melburnas numatė jos veiksmus ir vikriai pašoko į orą. Tuo metu, abiem rankomis ji smogė tiesiai į priešininką. Šis nė sureaguoti nespėjo ir buvo kaipmat nublokštas į sieną. Nugarą pervėrė aštrus skausmas, bet nepaisydamas to jis atsistojo ant kojų, tačiau tvirtos rankos ir vėl trenkė jį atgal. Pakėlęs galvą jis išvydo priešais veidą sušvintančią psi energiją, bet Goda jos taip ir nepaleido, kita ranka spausdama priešininką prie sienos. Akimirką apsvaigintas smūgio jis stengėsi suprasti, iš kur pas tokią jauniklę tiek jėgos. Paskutinį kartą, kai ją matė, ji negalėjo nė piršto pajudinti, kad jį įveiktų, sugebėjo tik laidyti gerklę. Netgi Ravena toje situacijoje elgėsi protingiau ir ją sulaikė, tad kas nutiko dabar? Iš kur tiek daug galios per tokį trumpą laiką?



– Nepaleisiu tavęs tol, kol nepaaiškinsi, kas vyksta, – piktai iškošė Goda.



Tačiau kalbėti jis nė nesiruošė ir pagaliau atgavęs amą smogė kumščiu jai į paširdžius. Mergaitei akimirksniu atėmė kvapą, tad tuo pasinaudojęs Melburnas nubloškė ją ant grindų.



– Pripažįstu, nuvertinau tave, bet vis dar esi silpnesnė už mane.



Nepaisydama jo žodžių, Goda staigiai pakilo ir vėl užsimojo. Melburnas atmušė smūgį viena ranka ir paleido jos pusėn ugnies kamuolį. Mergaitė spėjo pasitraukti į šoną, bet vyras ir vėl nukreipė pliūpsnį į ją. Goda buvo priversta pasislėpti už posūkio, o ugnies kamuolys praskriejo pro šalį ir pasiekęs sieną išsitaškė į visas puses. Giliai alsuodama ji intensyviai mąstė, ką daryti toliau. Jokiu būdu negalėjo pasiduoti ir pakliūti į nelaisvę, tada negalės padėti Ravenai įgyvendinti plano. Tai, kad Melburnas ją puolė, buvo išties logiška, ypač jei jis tikrai žinojo jų ketinimus, juk Tasdaras nenorėtų kenkti savo dukteriai, todėl ir stengėsi atsikratyti visais, kurie gali jai padėti, pastoti jam kelią ar kaip nors kitaip trukdyti.



Jai taip begalvojant dar vienas ugnies kamuolys praskriejo pro šalį. Tą pačią akimirką ant grindų nuslydo šešėlis ir išsigandusi ji šoko į šalį, bet buvo per lėta ir priešininkas žiebė tokį stiprų smūgį, jog jai aptemo sąmonė.



– Tenebris! – gindamasi aiškiai suriko mergaitė, tiesdama ranką į Melburną. Tarp pirštų pasirodžiusi juoda migla išvertė jį iš kojų, ir nespėjęs smogti atgal jis nuskriejo į patį koridoriaus galą. Kol neatsikėlė, Goda privalėjo kažką sugalvoti. Ir pati žinojo, kad yra daug silpnesnė, jeigu nieko nesiims, tikrai paklius į nelaisvę. Žvilgsnis nenoriai nukrypo į Gordono kambario duris. Turėjo vienintelę išeitį, tačiau vis dar nebuvo tikra, ar vertėtų griebtis būtent to. Nepaisant visko, virpančios iš baimės kojos ėmė nešti ją tolyn, kad tik kuo toliau nuo pavojaus. Pravėrusi duris, ji staigiai puolė vidun, ir štai, vis dar į sieną atremta stovėjo Žynių lazda, atrodo, tokia pasiekiama, bet kaltės jausmas, kad galbūt bus priversta daryti tai, ko nenori, užgulė širdį.



Suklupusi ant kelių, Goda virpančia ranka jau siekė lazdos, bet smūgis į šoną parvertė ją ant grindų. Pakėlusi galvą ji tarytum per miglą išvydo keliantį lazdą Melburną. Viduje besitvenkiantis pyktis suteikė jėgų pakilti. Nė pati nejausdama ir negalvodama, ką daro, ji jau griebė lazdą pati, bet Melburnas jos nepaleido. Nejaugi bandė jai sutrukdyti tapti pilnaverte žyne, nes žinojo, kad taip gaus naujų galių?



Mergaitė pabandė jam spirti, bet kai koja kirto tik orą, viena ranka užsimojo priešininkui į veidą, o kita patraukė į save lazdą. Varžovo rankos atsileido ir jie pagaliau atšoko vienas nuo kito, akylai stebėdami net menkiausią judesį. Melburno veidą perkreipė šypsena.



– Atrodo, nemažai išmokai, tad kodėl nepadėjai savo draugei, jei planavote vykti kartu?



– Ką nori tuo pasakyti? – Goda nustebusi kilstelėjo antakį, jos krūtinė sunkiai kilnojosi.



– Tu... tu nieko nežinai? – šiek tiek sutrikęs jis atpalaidavo raumenis. Mergaitė padarė tą patį, bet vis dar akylai jį stebėjo. – Ravena slapčia įsibrovė į Tamsos tvirtovę, bet Tasdaras tai jau žino ir jokiu būdu jos iš ten neišleis.



Goda sustingusi stengėsi suprasti, kas nutiko. Ravena viena keliavo į Tamsos tvirtovę, kad atgautų Azaros žiedą? Bet kodėl? Nejaugi manė, kad sugebės viską atlikti viena? O kas dabar? Tasdaras laikys ją uždaręs požemiuose iki pat tos dienos, kai ateis pasaulio pabaiga ir privers ją prisijungti? Ne, Goda privalėjo visa tai sustabdyti, privalėjo padėti Ravenai iš ten ištrūkti, nors žinojo, kad tai beveik neįmanoma. Ji buvo dar gerokai per silpna, kad įveiktų visus tuos tvirtovę saugančius sargybinius, o įsibrauti paslapčia taip pat būtų rizikinga. Visi keliai vedė prie lazdos, jei tik pagaliau susietų jos galią su savomis, galbūt šansas išgelbėti draugę padidėtų. Aristėjas jai jau aiškino, kaip turėtų tas galias susieti, bet ji nebuvo tikra, ar pavyks tai padaryti prie Melburno, reikėjo kažkaip nukreipti jo dėmesį.



– Tasdaras žino, ko ji atvyko, ar ne? – stengdamasi pajusti lazdos galią paklausė Goda, žengdama kelis žingsnius atgal. – Tu klauseisi mūsų pokalbio ir viską jam pasakei?



– Nesakiau jam nė žodžio, – primerkęs akis jis įdėmiai tyrinėjo jos veidą.



– Tuomet kodėl mus šnipinėji?



– Aš pats pasirenku, ką jam sakyti, o ko ne. Viskas, ko dabar jis nori, tai susitikti su tavimi akis į akį. Mes neprivalome kautis, bet tu pati pasirinkai nepaklusti, nejaugi Gordonas tau nė kiek nerūpi ir nepasinaudosi proga, kad jį pamatytum?



Goda iš lėto nuleido lazdą, vis dar bandydama sukurti su ja ryšį. Žinoma, ji norėjo pamatyti tėvą, bet nesiruošė pakliūti į spąstus, kad ir ką jie su Tasdaru sumąstė daryti, tikrai nepasiduos savo silpnybei. Kita vertus, būtų puiki proga patekti į tvirtovę ir išgelbėti Raveną, bet negalėjo taip paprastai rizikuoti, nes nežinojo, ar ji tikrai ten.



Abejonės draskė jos sielą, tačiau reikėjo susitelkti ties lazda, pajusti ja tekančią dievų galią, kuri, deja, jau nebebuvo tokia stipri, kaip kadaise, galbūt dėl to buvo kur kas sunkiau ją apčiuopti. Tuo metu Melburnas išsitraukė kalaviją ir lėkė tiesiai į ją. Goda tvirtai įrėmė kojas į grindis, stipriau suspausdama lazdą. Ir tada pajuto. Energija tekėjo nuo pirštų galiukų, sklisdama po visą kūną, tarytum širdies varinėjamas kraujas. Viskas vyko taip greitai, kad jos protas nespėjo suvokti. Melburnas buvo jau visai čia pat, o jos rankos tiesė į priekį Žynių simbolį. Iš žalio kristalo žybtelėjo raudona šviesa, bet priešininko taip ir nepasiekė. Oru švystelėjusi kalavijo geležtė kirto per lazdą, ir Goda tegalėjo stebėti, kaip kristalas subyrėjo į tūkstančius mažų dalelyčių, kurios dar akimirką žibėdamos sklandė ore.