Nuskrido
Kai vakaro ramybė nutupia vienai minutei,
Atrodo, kad pasaulis tarsi Rojaus kampas,
Bet jis ilgai be vėjo negeba išbūti -
Kas nuvilnija, sučeža, kas nežinia kur skrenda.
Subyra nesulaikomai rami taiki idilė,
Liepsnoja, sprogsta, pjauna, bet neėda,
Išbarsto protą galvos lyg ir žilos,
Nes nepažįsta soties anei gėdos.
O čia, pakrantėje, ta nuostabi minutė,
Kurią kaip išmintį gamtos mes ištylėsim.
Bandykim kuo ilgiau nesudrumsti pabūti,
Kad nepamirštume senėdami, kaip nuostabu mylėti.