Raveną supo tamsus ir gūdus miškas. Išsiraizgiusios medžių šakos stiebėsi į niūrų nakties dangų, apšviestą sidabrinės mėnesienos šviesos. Nesijuto jokio vėjo, net menkiausio pūstelėjimo, o šiltas pavasarinis oras buvo prisigėręs žydinčių gėlių ir sakų kvapo. Žengusi kelis žingsnius į priekį, mergaitė sustojo prie didžiulio Tamsos stulpo, kuris kilo į dangaus platybes ir atrodė neturintis pabaigos. Tačiau tai jai nerūpėjo, juk tikslas jau visai čia pat, tereikėjo ištiesti ranką ir bus Tamsos karalystėje.

Bet Ravena akimirką delsė. Iš stulpo sklido neapsakoma blogio energija ir ji nežinojo, ar tai gali jai kaip nors pakenkti. Vis dėlto įsidrąsinusi žengė arčiau ir ištiesė ranką. Vos palietė stulpą, į visas puses pasklido raudoni žaibai, bet nejusdama skausmo ji ėjo tolyn, į tamsą panirdama visu kūnu. Tuo metu ją pagavo besisukantis verpetas. Mergaitė vos nesuriko, bet stipriai užsimerkusi laukė, kol jis nurims, o netrukus kojomis palietusi tvirtą pagrindą ir vėl pramerkė akis. Priešais ją nusidriekė milžiniški vartai, kurių smailėjantys į viršų virbai raižė kraujo raudonumo dangų. Jai taip atėmė žadą, kad nepastebėjo sargybinių, priešais įėjimą jau kryžiuojančių ietis.

– Ko tau Tamsos karalystėje, vaike? – griežtai paklausė vienas jų.

Ravena akimirką sustingo. Nepagalvojo apie sargybą, bet privalėjo kaip nors išsisukti. Jeigu su jais kausis, neabejotinai atkreips žmonių dėmesį, o tada Tasdaras sužinos, kad kažkas įsibrovė į jo karalystę. Bet sakyti sargybiniams, kad yra jo duktė irgi negalėjo, jie iškart jam apie tai praneš arba patys iki jo palydės, o ji privalėjo veikti paslapčia ir jokiu būdu neišsiduoti.

– Mano tėtis... – kiek nedrąsiai išlemeno ji, prisimindama tą dieną, kai pirmą kartą keliavo į Šešėlių karalystę ir Zaira apsimetė jos mama. – Ten gyvena mano tėtis, atėjau pas jį.

Abu sargybiniai skrodė ją tokiu žvilgsniu, jog pasidarė išties nejauku. Galbūt taip net geriau, jie pagalvos, kad ji silpna ir bejėgė mergaitė, kuri tikrai neplanuoja įsibrauti į Tamsos tvirtovę. Šiuo metu ji džiaugėsi, kad yra dar vaikas – turėjo didesnę galimybę praslysti nenukentėjusi.

– O kur jis gyvena? Gal pasiųsti ką nors tave palydėti?

– Ne, nereikia, – papurtė galvą Ravena ir parodė bet kuria kryptimi, tikėdamasi, jog jie greitai nuo jos atstos, juk visiškai neturėjo tam laiko. – Jis gyvena pačiame Belfegore, visai netoli.

– Gerai, bet būk labai atsargi, naktimis čia pavojinga, – nusileisdamas antveidį perspėjo sargybinis. – Ar tėtis tau to nesakė?

– Sakė, turiu su savimi durklus, jei prireiktų apsiginti.

Mergaitė patapšnojo sau prie šono ir nesigręžiodama skubiai patraukė grubiai tašytų akmenų taku, nenorėdama išgirsti dar daugiau klausimų. Iš tikrųjų nė nenumanė, kur eiti, bet svarbiausia, kad be problemų pateko į karalystę. Tikriausiai čia lankėsi mažai vaikų, todėl ją taip paprastai ir praleido. Be to, koks vaikas veltųsi į tokius pavojus, kaip įsilaužimas į paties Tamsos valdovo tvirtovę? Na žinoma, nebent toks pat, kaip ji, bet tokie atvejai buvo pavieniai, kuriuos nustatyti ne visada pavyksta, juk Rebeka ir Neptūnas kartą taip pat prasmuko, ar ne?

Tik gerokai nutolusi Ravena stabtelėjo apsidairyti ir užsismaukė ant galvos gobtuvą. Dar niekada nebuvo mačiusi tokio raudono dangaus, ir tai ją truputėlį baugino, tačiau stengėsi susiimti ir mąstyti, ką daryti toliau. Tamsos karalystė, kitaip nei Šešėlių, turėjo tik vienus vartus, o tai reiškė, kad dabar ji pačioje sostinėje, kur ir turėtų būti jos tėvo tvirtovė. Apie tai ji nemažai išmoko per istorijos pamokas ir pro ausis nepraleido nė vienos smulkmenos, nes žinojo, kad vieną dieną visa ta informacija bus naudinga. Be to, kišenėje laikė žemėlapį ne tik su karalysčių vartais, bet ir visomis Tasdaro valdomis, tereikėjo nustatyti, kurioje tiksliai vietoje ji pati.

Mergaitė visai sustojo ir jau ketino susižvejoti žemėlapį, kai staiga jos dėmesį patraukė aukšta akmeninė siena – greičiausiai gynybinė. Neptūnas kartą užsiminė, jog ji arti vartų, bet Ravena nesitikėjo, kad šitaip, tad galbūt savo užduotį įvykdys kur kas greičiau nei manė. Dabar beliko praeiti pro tą, už kurios laukė dar viena, vadinama vidine gynybine siena. Tačiau tai nebuvo kliūtis, ji jau turėjo planą, juk ramiai praeiti pro sargybinių saugojamus vartus negalėjo. Vienintelė kliūtis – lankininkai galerijose, bet ji specialiai atvyko čia naktį, kad galėtų sėlinti dangstydamasi tamsa, tuo pačiu tikėdamasi, jog didžiulis sienos aukštis trukdys jiems įžiūrėti, kas vyksta apačioje.

Apsvarstydama kiekvieną savo žingsnį, Ravena pasuko siauru, žmonių numintu takeliu, nes akmeninis vedė link aiškiai apšviestų vartų, prie kurių ji jau iš tolo matė apsišarvavusius vyrus. Laikydamasi atstumo, mergaitė ėjo palei vakarinę sienos pusę, ieškodama, kaip geriau prie jos priartėti. Belfegoras šiuo metu skendėjo tyloje, žmonių beveik nesimatė, tik keletas toliau horizonte, kur švietė medinių namų langai, būtent todėl jai darėsi šiek tiek nejauku, atrodė, net menkiausias garselis atskleis visus jos ketinimus. Prieš tai Ravena jautėsi visiškai rami ir manė, kad taip bus visos kelionės metu, bet kuo arčiau buvo tikslas, tuo smarkiau krūtinėje daužėsi širdis. Kad ir kaip gerai ji apgalvojo savo planą, tai dar nereiškia, kad viskas eis tiksliai taip, turėjo veikti atsargiai, riboti savo galių naudojimą ir blokuoti energiją, nes kitaip tėvas ją pajus. Be to, Goda sakė, kad Tamsos karalystėje galiomis naudotis kur kas sunkiau dėl ją gaubiančio blogio, tad turės kažkaip suderinti tuos du dalykus.

Beeidama tolyn mergaitė pastebėjo tankiai suaugusius medžius. Kai kurie buvo prigludę prie pačios sienos, tad galės puikiai ją pridengti. Tam, kad patektų į kitą pusę, nereikėjo nei vartų, nei lipimo per sieną, tereikėjo ją paliesti... Širdis tik dar neramiau suspurdėjo iš jaudulio. Ravena nė nenutuokė, ką ras kitoje pusėje, bet nedvejodama smuko į tamsų medžių šešėlį. Kurį laiką stovėjo atsirėmusi į kamieną ir gaudydama kvapą, o tada iš lėto, žingsnis po žingsnio, kaip vikri katė sliūkino pažeme. Galiausiai petimi atsirėmusi į grubius sienos akmenis lengviau atsikvėpė ir atlošusi galvą pažvelgė į viršų, norėdama įsitikinti, ar niekas jos nepastebėjo. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, bet prieš patekdama į kitą pusę mergaitė privalėjo patikrinti, ar ten tuščia. Tvirtovę saugantys sargybiniai nė nesistengė maskuoti savo energijos, todėl susikaupusi ji aiškiai juto kiekvieno iš jų aurą.

Pagaliau suradusi vietą, kur galės laisvai praeiti, Ravena uždėjo delną ant grublėtos sienos ir stipriai užsimerkusi sutelkė dėmesį į savo galias. Po kelių sekundžių jos kūną apgaubė juoda magiška energija, o ranka ėjo kiaurai sieną, tad iš palengvėjimo šyptelėjusi mergaitė sulindo visa ir netrukus atsidūrė kitoje pusėje. Tuojau pat, kol niekas jos nepastebėjo, pasilenkė šalia medinių, prie sienos sustatytų statinių, ir pro kraštelį žvilgtelėjo į kiemą. Tolėliau vaikštinėjo sargybiniai, bet tamsa trukdė užfiksuoti įsibrovėlę, ir pati iš savo stebėjimo vietos matė tik neaiškius siluetus. Dešinėje pusėje palei sienas rykiavosi keletas šviestuvų, bet ten nesimatė nė vieno sargybinio. Ravena galėjo rinktis: toliau slėptis tamsoje ir eiti ten, kur yra sargybinių, arba eiti į šviesą, bet rizikuoti būti pastebėta. Abu variantai atrodė pavojingi, tačiau ji prisiminė lankininkus ir nusprendė toliau slėptis tamsoje.

Prie statinių stovėjo šulinys, tad Ravena jau norėjo užlįsti už jo, bet staiga visai šalia išdygo sargybinis. Ji neįžiūrėjo veido, bet nujautė, jog jo akys įsmeigtos tiesiai į tą pusę, kur slėpėsi ji, todėl sėdėjo ant žemės sulaikiusi kvapą, nedrįsdama net pajudėti, juk sučiuptai žygio pradžioje, nieko nenuveikus, būtų tikra nesėkmė. Bet po kelių akimirkų žingsniai nutolo ir mergaitė galėjo lengviau atsikvėpti. Vidinė gynybinė siena nebuvo labai toli, slėpdamasi už medžių ir nedidelių, tikriausiai sargybiniams priklausančių namelių, ji pagaliau ją pasiekė, dabar beliko panaudoti tą pačią galią, kurią naudojo prieš tai, kad pasiektų ir pačią tvirtovę.

Tai buvo nematerialumo galia, leidžianti eiti kiaurai sienas. Kai Ravena apie ją sužinojo, nebuvo tikra, ar pavyks išmokti ja naudotis. Galia reikalavo labai daug tobulai valdomos energijos, o savąją ji ne visada kontroliavo taip gerai, kaip norėtų. Tačiau žinodama, kad gebėjimas gali pasitarnauti ateityje, ji nepasidavė ir išnaudojo savo laiką, kol išmoko bent jau pagrindus. Kaskart eidama kiaurai sienas, mergaitė niekaip negalėjo priprasti prie užplūstančio keisto jausmo, atrodė, lyg kažkas spaustų visus vidaus organus, tad nusprendė galią naudoti tik kritiniais atvejais, tokiais, kaip dabar.

Sustojusi prie sienos, Ravena ir vėl susikaupė. Dar nebuvo dingęs tas šlykštus jausmas po pirmo karto, bet stengdamasi jį ignoruoti galiausiai atsidūrė kitoje pusėje. Milžiniški akmeniniai bokštai stiebėsi į dangų, mesdami ant žemės ištįsusius vaiduokliškus šešėlius, todėl viena tvirtovės pusė skendo visiškoje tamsoje. Eidama ja, Ravena pastebėjo neįstiklintus arkos formos langus, galbūt pro ten galėtų patekti į vidų ir nereikėtų dar kartą naudoti tos galios.

Galvodama apie tai, ji jau žengė minkšta žolės paklode, sugeriančia jos žingsnius. Viduje nesigirdėjo nė garso, net balsų, bet vis dar saugodamasi mergaitė žvilgtelėjo pro arką. Palei langus tęsėsi ilgas koridorius, nesaugomas nė vieno sargybinio, tad nedelsdama šoko vidun ir ieškodama kokių nors durų apsidairė. Pirmiausia planavo surasti biblioteką, kur turėtų būti ta nelemta knyga, apie kurią jai prasitarė Goda, o tada ieškoti Azaros žiedo, nors nežinojo, nuo ko pradėti, tvirtovė atrodė kur kas didesnė nei įsivaizdavo, ilgai užtruks joje klaidžiodama. Be to, nebuvo tikra, ar žiedas išvis čia, galbūt Tasdaras paslėpė jį jiems nežinomoje vietoje. Bet net jei ir taip, galbūt žygis nenueis veltui, ji dar norėjo nusigauti į požemius ir įsitikinti, ar ten yra Rebeka ir Agnesės mama, negalėjo praleisti tokios progos.

Kiek vėliau Ravena pasiekė medines duris ir šalia nejusdama jokios auros atsargiai jas pravėrė. Aukštyn vedė akmeniniai laiptai, bet vienoje iš aikštelių stovėjo sargybinis. Mergaitė tylutėliai prisėlino arčiau, o kai jis atsigręžė, stiprus smūgis į veidą nubloškė jį į sieną. Reikėjo skubiai kažką daryti, jeigu jis atsipeikės, be abejo paskelbs pavojų, be to, buvo didelė tikimybė, kad kas nors kitas praeis pro šią vietą ir supras, kas nutiko. Prikandusi lūpą Ravena apsidairė ir laiptų viršuje pastebėjo duris, tad negaišdama nutempė iki jų sargybinį. Tai buvo nedidelis sandėlis, prigrūstas įvairiausių daiktų, bet vienam žmogui vietos pakako. Prieš uždarydama jį ten, ji dar užleido miego burtą, tikėdamasi, kad niekas bent jau šią naktį ten nesilankys ir jo neaptiks.

Laiptų aikštelėse daugiau sargybinių nesimatė, tad be vargo užkopusi aukštyn mergaitė atsidūrė dar viename koridoriuje, pilname daugybės durų. Prie kiekvienų iš jų ramia liepsna pūpčiojo deglai, kas suteikė koridoriui kur kas daugiau jaukumo ir šilumos, nei pirmame aukšte. Čia greičiausiai buvo miegamosios patalpos, ir jai tai kėlė nerimą, nes galbūt už vienų už šių durų galėjo sutikti savo tėvą. Bet juk pajustų jį, tiesa? Kam jam slėpti savo energiją savo paties namuose? Bet tuo pačiu ją kamavo negera nuojauta, nes pabandžiusi susekti Tasdaro buvimo vietą tvirtovėje jo nepajuto. Gal jis kur nors išvyko? Kur nors toli nuo čia, dėl to jo neapčiuopė?

Papurčiusi galvą Ravena nusprendė susitelkti ties užduotimi ir patikrinti visus kambarius. Kaip ir spėjo, visur buvo miegamieji, greičiausiai skirti svečiams, nes sargybiniai turėjo nuosavus namelius už vidinės gynybinės sienos. Ieškoti čia bibliotekos atrodė tik laiko švaistymas, o ir Azaros žiedas tikrai nebūtų paslėptas tokioje vietoje. Bet tada jos dėmesį patraukė durys pačiame koridoriaus gale. Iš abiejų pusių prie sienos stovėjo šarvuotos statulos, labai primenančios tvirtovės sargybinius. Vadinasi, kambarys svarbesnis už tuos kitus, ir Ravenai iš jaudulio net suspurdėjo širdis. Galbūt jis priklausė jos tėvui, o tai reiškė, kad buvo tikimybė rasti jame Azaros žiedą, privalėjo nedelsiant patikrinti. Bet vos tik ištiesė ranką, norėdama nuleisti rankeną, ją pervėrė griežtas sargybinio balsas:

– Ką čia darai? Nepamenu, kad būtume priėmę vaikų.

Išsigandusi Ravena staigiai apsigręžė. Sargybinis stovėjo vos per metrą, o ji net nepajuto, kaip jis pasirodė. Nespėjus nė sureaguoti, jis čiupo ją už pakarpos ir kaip lėlę trenkė į sieną. Mergaitė suriko iš nuostabos ir ignoruodama skausmą staigiai pašoko ant kojų, užsimodama į priešininką psi. Jos nesėkmei, jis smūgio išvengė ir taikėsi vėl ją nutverti, bet perbėgusi koridorių ji nudūmė laiptais žemyn.

– Stok! – nesavu balsu suriko jis, leisdamasis jai iš paskos.

Ravena nesiklausydama bėgo tolyn, visa širdimi melsdama, kad niekas jų neišgirstų, bet po akimirkos priešais ją išdygo dar viena figūra. Persigandusi mergaitė staigiai sustojo, intensyviai mąstydama, kaip išsisukti iš padėties.

– Eisi su mumis, – griežtai prakalbo sargybinis, grubiai sugriebdamas ją už žasto. – Turėsi pasiaiškinti valdovui, kaip čia patekai.

Ravena tik pervėrė jį pykčio kupinu žvilgsniu ir vikriai apsisukusi ant kulno spyrė jam tiesiai į veidą. Prieš nugriūdamas sargybinis dar spėjo sučiupti ir patraukti į save mergaitės apsiaustą, todėl ji vos nenugriuvo kartu su juo, bet šį kartą spyrė jam į ranką ir sargybinis galiausiai pasidavė. Tačiau buvo likęs dar vienas, ir Ravena privalėjo susidoroti ir su juo. Kuo mažiau jų saugos tvirtovę, tuo lengviau bus įvykdyti savo užduotį.

Mergaitė įsitempusi laukė, kol jis pasirodys iš už posūkio, jau girdėjo žingsnius, o netrukus sargybinis buvo čia pat. Tuo metu ji sušuko burtažodį, ir kai jis taikėsi ją pačiupti, smogė. Iš rankų tvokstelėjusi juoda psi energija kaipmat nubloškė priešininką ant grindų ir jis paslikas krito ant grindų. Dabar teliko juos abu užburti ir paslėpus nuo kitų kuo greičiau nešdintis iš šios vietos, kol daugiau niekas jos neaptiko.