Per stiklo kelią eiti leidau kūnui,
nors žvilgsnis jo atgal dažnai klajojo,
sugriebęs gabalėlį to, kas vakar būta,
trapiais langais bandžiau nuvesti kojas.

Sunkiausia neįlūžti ties rytojum,
kurį apeit bandžiau šiandien ir vakar.
Po juo srovė stipriausia žemėje putoja, –
girdėjau seną Dievą šitaip sakant.

Nors suklupau prieš paskutinį žingsnį,
girdėjau šaukiant šimtabalsį dangų:
– Neskaldyk stiklo, nemėgink sugrįžti,
užbaiki kelią, nutiestą per naktį tokį svarbų.