Perėjęs tamsų, minkštu kilimu išklotą koridorių, Melburnas sustojo prie didžiosios salės durų. Dar kurį laiką delsė, lyg abejojo, ar tikrai galima eiti į vidų, kol galiausiai abiem rankomis suėmęs už rankenų patraukė duris į save. Joms sugirgždėjus, priešais jį atsivėrė visas salės vaizdas. Buvo jau labai vėlu, bet Tasdaras vis dar sėdėjo savo įmantriame, vyno spalvos apmušalu aptrauktame soste, rankose laikydamas pasenusį popiergalį, iš toli buvo sunku pamatyti kokį. Eidamas artyn, parankinis spėliojo, ar tik nepasirodė čia netinkamu metu, bet ėjo toliau neapsigręždamas, tikėdamasis, kad gaus tai, ko jam reikia.

– Atleiskite, kad taip vėlai trukdau, valdove, – sustojęs prie pakylos mandagiai prakalbo Melburnas. – Bet norėčiau paprašyti jūsų paslaugos.

– Kokios? – kilstelėjo antakius Tasdaras, tarsi tik dabar būtų jį pastebėjęs, ir pasidėjo popiergalį ant kelių, jo susidomėjusį veidą apšvietė nuo sienos krentančių deglų šviesa. Tik tada Melburnas atkreipė dėmesį, jog tai ne šiaip popiergalis, o žemėlapis, kuriame buvo nurodytos visos karalystės. Kai kur raudonos rodyklės vedė į jų sostines, bet jis stengėsi apsimesti, kad jam nerūpi, todėl turėjo greitai nusukti žvilgsnį į šalį.

– Ar galėčiau rytoj gauti laisvadienį?

Tasdaras pakėlė galvą, klausiamai žvelgdamas į parankinį.

– Dėl asmeninių priežasčių, – nejaukiai atsikrenkštęs tęsė šis. – Noriu nuvykti į Žemę. Atleiskite, bet daugiau pasakyti negaliu.

– Puikiai žinai, kad šiuo metu esi vienintelis mano parankinis, ar ne?

– Taip, bet nieko negaliu padaryti, man taip pat reikia pailsėti, pastaruoju metu negaunu jokių atostogų.

– Gerai, gali daryti, ką nori, bet surask man naujus parankinius, kurie užimtų Rodžerio ir Gertrūdos vietą, juk tokiam, kaip tu, neturėtų būti sunku.

– Be abejo, pone, – suskubo nusilenkti jis, kairiąja veido puse čiuožtelėjo šviesių plaukų užuolaida.

– Nepamiršk, kad vieną dieną atvesi man ir Agnesę, – šyptelėjo Tasdaras, stebėdamas, kaip Melburnas stengiasi užslėpti viduje besikaupiantį pyktį. – Pažiūrėsiu, ką ji sugeba, o tada jau spręsiu, ar tiks būti viena mūsų. Primink, kiek dabar jai metų?

– Neseniai suėjo keturiolika, kodėl klausiate?

– Gali būti, kad greitu metu ją jau paimsiu.

– Bet ji dar tik vaikas, – paprieštaravo Melburnas. – O kas, jeigu jos galios nebus pakankamai stiprios, kad galėtų jums kaip nors pasitarnauti?

– Tada turėsi ją išmokyti, kad būtų, – Tasdaras pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu. – Nejaugi bandai man prieštarauti?

– Ne, pone, atleiskite.

Jis dar kartą nusilenkė ir skubiai paliko salę. Žinia apie Agnesę visiškai nedžiugino, bet kito pasirinkimo nebuvo, jeigu neleis Tasdarui jos pasiimti, už tai bus žiauriai nubaustas arba net nužudytas. Mirti kol kas jis nenorėjo. Dar ne. Galbūt nebus taip jau blogai. Kaip ir sakė, Agnesė dar nemokėjo pakankamai gerai valdyti savo galių, tikrai negalėtų tarnauti Tasdarui, tad Melburnas tikėjosi, kad bent kelis metus turės laiko sugalvoti, kaip viso to išvengti. Arba jei vis dėlto nieko neišeis, galbūt jam teks užduotis atlikinėti kartu su dukterimi, o tada nešvariausius darbus pasiims sau. Melburnas nebuvo tobulas, tačiau niekada nelinkėtų tokio paties likimo Agnesei, ji buvo dar tokia jauna ir nekalta, nenusipelnė matyti, koks žiaurus pasaulis iš tiesų gali būti. Priešakyje jos laukė dar daugybė metų, jis nenorėjo sugadinti jos gyvenimo, kaip kad sugadino savąjį, kai buvo priverstas daryti tai, ko niekada nenorėjo.

Apie tai galvodamas Melburnas išėjo į kiemą ir pažvelgė į raudoną dangų. Praėjo jau tiek metų nuo tada, kai pirmą kartą įkėlė koją į Tamsos tvirtovę ir išdavė visus, kurie jį mylėjo, bet viskas iki šiol atrodė nepasikeitę. Net ir kaltės jausmas išliko toks pat. Vienintelis, su kuriuo jis vis dar bendravo, buvo jo tėvas. Jis suprato jo skausmą, nes praeityje pridarė panašių klaidų, dėl kurių liko visiškai vienas. Tačiau Melburnas tokio pat likimo nenorėjo, todėl planavo ištaisyti kai kurias savo klaidas, kol dar ne per vėlu, tik pirmiau reikėjo sugalvoti kaip.

Sunkiai atsidusęs, Melburnas pagaliau teleportavosi į Sonodo miestą Žemėje, kur buvo jau seniai išnykusios Iliuzijų Karalystės vartai. Praėjo jau daugiau nei tūkstantmetis, todėl beveik niekas nežinojo tikslios jų vietos, bet jam ir nereikėjo, tikslas buvo visai ne tai. Apsidairęs aplinkui, jis patraukė tiesiu, žmonių numintu takeliu. Vietovė atrodė gana nuošali, jis aplenkė tik keletą žemų kaimiškų trobų, besiglaudžiančių prie tankiai suaugusio miško. Žinojo, kur tiksliai reikia eiti, tad nedelsdamas nuskubėjo į miško tankmę. Kelionė ilgai neužtruko, paėjėjęs siauru takeliu ir patraukęs kelyje besipainiojančias medžių šakas, jis sustojo prie medinės tvoros ir nužvelgė namą. Jis niekuo nesiskyrė nuo tų, kuriuos matė prieš tai, kiemas atrodė prižiūrėtas ir apsodintas gėlėmis. Šyptelėjęs pats sau, vyras pravėrė vartelius ir priėjęs prie durų pabeldė. Kurį laiką niekas jų neatidarė, nors jis jautė, jog viduje kažkas yra. Na žinoma, galbūt nesitikėjo, kad pasirodys būtent jis...

Galiausiai spragtelėjo spyna ir durys priešais Melburną atsivėrė.

– Pagaliau tave radau, Eliza, – šypsodamasis puse lūpų prakalbo jis.

Moteris stovėjo sustingusi, įsmeigusi į jį savo žvilgsnį. Ji atrodė lygiai taip pat, kaip jis ir prisiminė, tie liemenį siekiantys ugniniai plaukai, tamsiai žalios akys nuostabos kupiname veide, kuris per visus tuos metus nė kiek nepaseno, todėl stovėdamas priešais ją jis jautėsi lygiai taip pat, kaip kadaise. Sunku buvo patikėti, kad nuo paskutinio jų susitikimo praėjo jau daugiau nei dešimt metų.

– Nejaugi čia tu? – kiek nedrąsiai paklausė ji. – Melburnai, čia tikrai tu?

– Žinoma, o kas gi daugiau? – viena alkūne atsirėmė į durų staktą jis. – Stebiuosi, kad po tiek metų vis dar prisimeni mano vardą.

– Kaipgi galėčiau neprisiminti? – pasišaipė moteris, nusukdama žvilgsnį į šalį. – Nebuvai pats geriausias vyras pasaulyje, bet tai nereiškia, kad ištrinsiu tave iš atminties.

– Neįleisi manęs į vidų? – galvos kilstelėjimu jis parodė į koridoriaus gilumą. – Tikriausiai turi daug ką papasakoti.

– Tiesą pasakius, nelabai ką, – paleidusi duris, Eliza apsigręžė eiti. Melburnas minutėlę stebėjo iš už kampo pranykstančią jos figūrą, bet greitai susiėmęs nusekė jai iš paskos. – O kaip tau pavyko mane rasti? Ir kodėl atvykai po tiek metų?

– Manai, kad man lengva? Vis dar esu priverstas tarnauti Tasdarui.

– O aš maniau, kad turėjai tarnauti jam dešimt metų, iš kur tie kiti?

– Suprantu, kad vis dar pyksti, bet leisk man viską paaiškinti, – perėjęs kambarį, jis patogiai įsitaisė ant sofos prie lango. Eliza liko stovėti, piktai sekdama jį akimis. – Pati žinai, kad niekada nenorėjau jam tarnauti, bet jis išgelbėjo man gyvybę. Už tai ir turiu atidirbti.

– Tasdaras neišgelbėjo tavęs be reikalo, jam net nerūpėjo, kad būtum miręs, nes jis norėjo tavimi tik pasinaudoti.

– Manai, nežinau šito? Jei tik būčiau galėjęs, būčiau kuo toliau nuo jo pabėgęs, bet ne viskas taip paprasta, kaip tau atrodo.

– Kodėl taip sakai? – suraukė antakius ji. – Kas tau neleido atsisakyti jam tarnauti?

Melburnas minutėlę tylėjo susimąstęs, lyg ir norėjo viską pasakyti, bet kažko delsė, žvilgsnis klaidžiojo nuo grindų iki sienų.

– Jeigu būčiau atsisakęs, jis būtų nužudęs tave, – galiausiai prakalbo jis, balsas nuskambėjo tvirtai, be jokių emocijų.

Moteris kurį laiką tylėdama skrodė jį žvilgsniu, tarsi mėgindama suvokti, kas šiuo metu dedasi jo galvoje.

– Jis tikrai tuo grasino? Tuomet kodėl anksčiau to nesakei?

– Manai, kad meluoju? Bandžiau tave apsaugoti, jei būčiau pasakęs, būtum puolusi Tasdarą plikomis rankomis. Pažįstu tave kaip nuluptą.

– Tai reiškia, kad kur kas geriau mane įskaudinti ir palikti?

– Tik tokiu būdu galėjau išsisukti iš padėties. Tasdaras būtų tave nužudęs, todėl kur kas geriau buvo leisti tau manyti, kad tarnauju jam tik iš dėkingumo.

– Ir ko tikiesi dabar, kai jau pasakei visą tiesą? Kad būsiu už kažką dėkinga? – sunėrė rankas ant krūtinės Eliza. – Be to, neatsakei į mano klausimą, vis dar nesuprantu, kaip tau pavyko mane rasti.

– Argi tai svarbu? Nemanyk, kad buvo lengva, ieškojau tavęs nuo pat tos dienos, kai dingai.

– Ir kas iš to? Ką darysi, pasiekęs savo tikslą?

– Tu dar klausi? Palikai mus ir manai, kad niekas tavęs neieškojo, bandydamas išsiaiškinti, kodėl taip staiga dingai be pėdsako? Kai kurie iš taviškių galvojo, kad galbūt mirei, ir pats kurį laiką buvau praradęs viltį. Prieš išeidama galėjai bent kažką pasakyti.

– Galėjau, bet žinojau, kad nė vienas nenorės manęs išleisti.

– Vadinasi, tau kur kas geriau palikti savo dukterį likimo valiai?! – Melburnas pakilo ir vos tvardydamas pyktį sugriebė jai už rankos, bet ji neišsigando ir liko tokia pat šalta. – Tau visai nerūpėjo jos saugumas, ji juk augo svetimuose namuose, o dabar, kai jau žino visą tiesą, nebenori tavęs nė akyse regėti. Argi tu tikrai tokia beširdė?

– Ką turi omenyje? – Eliza bandė atsitraukti, tačiau jis stovėjo lyg uola ir toliau ją laikė. – Agnesė mirė. Jos nebėra, nejaugi tau niekas nesakė?

Melburnas apstulbęs ir tuo pačiu sutrikęs pažvelgė jai tiesiai į akis.

– Kodėl taip kalbi? Pati atidavei ją Linai, kai Azryate vyko karas, bet dabar ji saugiai gyvena pas mane, maždaug prieš metus ją pasiėmiau.

– Paleisk mane, – iškošė moteris ir patraukė į save ranką. Šį kartą jo pirštai atsileido. – Paaiškink man viską, kas nutiko.

– Jau sakiau, pasiėmiau Agnesę iš Linos ir išmokiau ją naudotis galiomis, kodėl manai, kad ji mirusi?

Eliza lėtai perėjo kambarį, tada prisėdo ant sofos ir susiėmė sau už galvos.

– Siaube, kokia aš buvau kvailė... kaipgi galėjau tuo patikėti?

– Patikėti kuo? – nieko nesuprasdamas verte vėrė ją žvilgsniu Melburnas.

– Vieną dieną, kai Ravena dar nebuvo gimusi, Tasdaras sukėlė gaisrą Linos namuose, dėl ko ji persikėlė gyventi į Žvejų kaimelį. Tada tu dar nežinojai, bet Agnesė jau buvo ten.

– Ir? – kilstelėjo antakį jis. – Kodėl prisiminei būtent tą dieną?

– Nes kaip tik tada ir maniau, kad Agnesė žuvo kartu su Lina. Rodžeris man pasakė... jis pasakė, kad jos neišgyveno.

– Tu patikėjai tuo mulkiu? – apstulbo jis.

– Iš kur galėjau žinoti, kad jis pameluos tokį dalyką? Be to, kam jam tai daryti? – nusivylusi ji nudelbė žvilgsnį į grindis. – Tą dieną maniau, kad netekau visko, dukters ir vyro, kurį mylėjau, todėl nusprendžiau atsiriboti nuo praeities ir visiems laikams palikti Azryatą. Taip pat buvo puiki proga pasislėpti nuo Tasdaro, vis tiek jau nebuvo nieko, dėl ko galėjau grįžti.

Melburnas kurį laiką tylėjo apmąstydamas padėtį. Nė pats dabar nežinojo, ko turėtų imtis, nesitikėjo, kad bus būtent taip, visą tą laiką manė, jog Elizai nerūpėjo Agnesė, dėl to ją ir paliko. Kita vertus, į Elizą tai nebuvo panašu, juk po karo Azryate ji planavo dukterį susigrąžinti, be priežasties tikrai nebūtų jos palikusi.

– Tiesą pasakius, buvau labai nustebęs, kai Tasdaras pasakė, jog Agnesė pas Liną, – prabilo jis. – Nenumaniau, kad taip arti, kitaip pats būčiau lengvai ją suradęs. O tau niekada nekilo jokių įtarimų? Nejau nekalbėjai apie tai su Arela?

– Deja, tuo metu ji jau buvo įkalinta Tamsos tvirtovėje, kalbėjome tik prieš gaisrą.

– O Chrono laikrodis? Kiek žinau, kažkada keliavai į ateitį, argi negalėjai išsiaiškinti, kad Agnesė gyva?

– Tikriausiai žinai, kad keliavimas su laikrodžiu labai ribotas, ateityje galėjau būti tik valandą, o ir keliavau ne dėl Agnesės, – Eliza staiga pakilo ir priartėjusi prie vyro sugriebė jį už pečių. – Prašau, Melburnai, privalai nugabenti mane pas Agnesę, turiu ją pamatyti.

– Argi negirdėjai, ką sakiau? Sužinojusi, kad nėra Linos duktė, iš pradžių ji norėjo tave rasti, bet kai pasakiau, jog negrįžti savo noru, tos minties atsisakė, nes galvoja, kad niekada jos nemylėjai.

– Betgi mes galime pasakyti jai tiesą, ji turėtų suprasti.

– Tam, kad galėtum ją iš manęs atimti? – pasišaipė Melburnas.

– Bet Agnesė mano duktė, – vis labiau nerimo ji. – Privalau ją pamatyti.

– Ne tavo, o mūsų, – rimtu balsu patikslino jis. – Manai, kad tavimi pasitikiu? Pasiėmusi ją ir vėl pabėgsi, o tada Tasdaras mane nužudys.

Moteris apstulbusi pakėlė akis.

– Palauk, ką nori tuo pasakyti? Kodėl jis turėtų tave nužudyti?

– Tasdaras nori, kad Agnesė taip pat jam tarnautų. Jeigu leisiu tau ją pasiimti, jis manys, kad bandau ją paslėpti, – šiek tiek nenoriai prisipažino jis. – Kaip matai, jis kontroliuoja kiekvieną mano veiksmą, manai, noriu, kad ir Agnesė pakliūtų į tuos pačius spąstus? Jeigu kaip nors nepaklusiu Tasdarui, galimybės išgyventi nebeliks, štai kodėl negaliu tau atskleisti, kur šiuo metu ji yra. Taip bus saugiau mums abiem.

– Bet nejau negalime sugalvoti kažko kito?

Ji tik dabar paleido jo pečius ir stengdamasi aprimti nužingsniavo prie lango, pro kurį sklido tik tamsa, mat saulė jau seniai buvo nusileidusi už horizonto, o Melburnas sunerimęs priėjo prie jos. Pajutusi jį visai šalia, moteris atsisuko. Jo tamsiai rudos akys buvo įsmeigtos tiesiai į ją, veide nesimatė jokių kitų emocijų, tik nuoširdus rūpestis. Arba ji matė tik tai, ką norėjo, jeigu jam tikrai rūpėtų, būtų ką nors sugalvojęs, būtų pasipriešinęs Tasdarui, rizikavęs savo gyvybe, kad apsaugotų dukterį, užuot leisdamas ją išnaudoti.

– Tu... tu vis dar nešioji mano žiedą, – netikėtai ištarė Melburnas.

Eliza krūptelėjusi tarsi pabudo iš savo minčių ir pastebėjo jo žvilgsnį, nukreiptą į jos rankas, ir jos veidą perkreipė pasibjaurėjimas. Kaipgi tiek metų galėjo tikėti, kad jis pasikeis? O jis pasirodė čia lyg niekur nieko ir pareiškė, kad jų duktė tarnaus Tasdarui, nes jis bijo jam pasipriešinti?

– Buvau tikrai naivi, kai maniau, kad grįžęs maldausi atleisti, už viską, ką padarei, – nusiimdama ir mesdama žiedą į vyrą piktai atkirto ji. – Nešdinkis iš čia, nebenoriu tavęs matyti. Vieną dieną aš susigrąžinsiu Agnesę, o Tasdaras atsiims už viską, ką per visus tuos metus padarė.

Žiedas atsimušė į šarvu apdengtą krūtinę ir nukrito Melburnui prie kojų, tačiau jis taip ir liko stovėti sustingęs...