Pirmas skyrius. Kelionės pradžia

1951 metai, Balandžio 19 diena

Gęstančios dienos šviesoje, po blandžiu, sunkiais debesimis apklotu dangumi stovinti Ravena buvo įrėmusi akis į tolimą horizontą, kur virš didžiulio ežero draikėsi melsvas rūkas. Tirštas ir pilkas lyg dūmai, jis palengva kilo į neapsakomai liūdną ir slogų vakaro dangų. Trumpais staigiais šuorais lėkė nešdamas sąmyšį vėjas, prašvilpdamas pro šalį ilgesingoje sutemų tyloje. Mergaitė visada žavėjosi skendinčiu tamsoje horizontu, prisimindama violetinius rytus ir liepsningus vakarus, kai po erdviu blykčiojančiu dangumi plaukdavo minios žmonių. Tačiau dabar visas miestelis nyko, sloginamas bjaurios begalinės nakties, kurioje sklandė kažkas siaubingo, kol kas dar nežinomo.

Tuo metu už ežero pasigirdo skausmingas naktinio paukščio riksmas ir tamsos gaubiamą Elesmero miestelį perbėgo virpulys. Raveną užplūdo nepaaiškinamas nerimas, belaukiant nepaprastai svarbaus įvykio, tačiau iš vietos ji nejudėjo. Šiandien sukako lygiai metai, kai jos tėvas ištrūko iš požemių. Lygiai metai to beprasmio laukimo, kada jis nuspręs pulti. Kiekvieną dieną tobulindama galias ji svarstė, ar tai iš tikrųjų būtina. Tai yra... ar tos treniruotės duos kažkokios naudos, kai turės susidurti su Tasdaru, juk ir taip jau seniai buvo aišku, kad niekada nebus stipresnė už jį. Ji buvo pusiau demonė, kambionas, tuo ir skyrėsi nuo grynakraujų, tų bejausmių padarų, kurie galėtų nužudyti net savo artimą, jei tai jiems būtų palanku. Antra vertus, mergaitė džiaugėsi, kad tokia nebuvo, na ir kas, jog dėl to neturėjo pilnos galios. Ravena nenorėjo jos. Jai nereikėjo galios, kad galėtų žudyti, reikėjo jos tik tam, kad gintų silpnuosius.

Pučiant stipriam vėjui oras tolydžio gūsiavo. Stingdantis tvilksmas perėjo miego ir nerimo slegiamą miestą, o nakties šešėliai, rodos, tik dar labiau sutirštėjo. Ravena apsisuko ir susigūžusi skubiai patraukė namų link. Ir taip užtruko čia per ilgai, mama tikriausiai siaubingai dėl jos nerimavo, nors žinojo, kad ji tik nuėjo prie ežero. Nuo tos dienos, kai mirė Gordonas, Arela tapo labai atsargi ir beveik niekada neišleido jos iš akių. Jos žvilgsnis visada buvo liūdnas, net tada, kai ji šypsojosi, ir mergaitei atrodė, kad ji daugiau niekada nebebus laiminga, tačiau nieko dėl to negalėjo padaryti. Ir pati jautėsi bejėgė, bent būtų žinojusi, kaip paguosti mamą, kokius žodžius ištarti, o vietoj to bandė apsimesti, kad nemato jos skausmo, kurį ji taip stengėsi paslėpti.

– Mama, jau grįžau, – uždariusi paskui save duris, Ravena neskubėdama nuėjo į virtuvę, kur Arela jau ruošė vakarienę. Pamačiusi dukterį, toji trumpai šyptelėjo ir pastatė ant stalo garuojančios kakavos puodelį.

– Gerai, iškart po vakarienės eisiu į lovą, rytoj man anksti keltis. Tu irgi turėtum numigti, juk tau į mokyklą.

Mergaitė nieko nesakydama stipriai tarp pirštų suspaudė puodelį. Viskas tekėjo joms įprasta vaga, Arela iš pat ryto ėjo į darbą, Ravena į mokyklą, o po pietų jos praleido laiką kartu, abi mokėsi geriau įvaldyti savo galias ar svečiavosi pas Liną ir Feliciją, kurios jau turėjo nuosavus namus Žemėje. Kartais jas aplankydavo Goda arba Simfonija, tačiau pastaruoju metu kažkur buvo dingęs Neptūnas. Ravena svarstė, ar jis grįžo pas savo tikruosius tėvus, galvojo, persikelti pas Febą ir paklausti, bet nenorėjo jiems trukdyti, galbūt Neptūnas buvo labai užsiėmęs ir panorėjęs pats jai viską pasakys.

– Mama? – šiek tiek nedrąsiai prakalbo mergaitė, akimirką abejodama, ar dabar tinkamas metas apie tai kalbėti. – Kiek laiko visa tai tęsis?

– Ką turi omenyje? – Arela prisėdo šalia, pastumdama dukters pusėn lėkštę su sūrio pyragu.

– Kiek dar laiko apsimesi, kad tau neskaudu dėl to, kas nutiko Gordonui?

Prieš atsakydama moteris sunkiai atsiduso, žvelgdama į valgį priešais save.

– Tik nenoriu, kad dėl manęs jaudintumeisi, galvojau, nepastebėsi. Ir pati maniau, kad pasijusiu geriau, bet Gordonas man reiškia labai daug, aš turėjau su juo ryšį. Žinai, kas nutinka, kai tą ryšį prarandi?

– Ne, nežinau, – papurtė galvą ji. – Turiu ryšį tik su Neptūnu.

– Kai jo netenki, jautiesi taip, lyg būtum praradęs dalį savęs, lyg tavyje būtų kažkas mirę. Kad ir kiek laiko praeina, niekaip negali užpildyti tos tuštumos, nes ryšys tik dar labiau sustiprina netekties jausmą. Bet mes be jo negalime, ryšys yra kažkas ypatingo, kas susieja du žmones visam gyvenimui, todėl ir renkamės tik sau svarbiausius.

– O kodėl turi ryšį būtent su Gordonu? Kuo jis tau toks svarbus?

Klausimas Arelą truputėlį sutrikdė, nors ir tikėjosi, kad anksčiau ar vėliau teks jį išgirsti. Rankos iš lėto nusviro, ir minutėlę tylėdama ji apsvarstė kiekvieną, dar neištartą žodį.

– Mes pažįstami jau labai seniai. Kai pirmą kartą pamačiau Gordoną, jam buvo tik septyniolika, – tarsi prisiminusi kažką juokingo, ji trumpam šyptelėjo, prisidengdama ranka burną. – Tada buvome jauni ir kupini svajonių, nė nenujausdami, kaip iš tikrųjų viskas baigsis.

– Mano tėvas, tiesa? – pasitikslino ji, puikiai supratusi mamos mintis.

Arela tik linktelėjo ir panirdama į prisiminimus nusuko žvilgsnį į langą, o Ravena daugiau nieko neklausinėjo. Užteko ir to, ką išgirdo, nenorėjo versti jos visko pasakoti. Tačiau kalbėti toliau ji neketino, tad jos pavakarieniavo visiškoje tyloje. Iškart po to mergaitė nuėjo į savo kambarį, bet miegoti nesiruošė, miegas jos netraukė. Nors praėjo jau tiek laiko, ji vis dar juto kaltę dėl to, jog Gordonas mirė, o ji buvo bejėgė, kad ką nors padarytų. Bet dabar viskas bus kitaip, Ravena jau mokėjo daug geriau kontroliuoti savo galias, net jei nepavyks įveikti paties Tasdaro, apsaugos visus mylimus žmones, netgi Godą ir Liną, kurios planavo kartu su ja vykti į Tamsos karalystę atsiimti Azaros žiedo. Būtent dėl to ji negalėjo leisti, kad joms kas nors nutiktų, privalėjo keliauti viena ir tikėtis, kad treniruotės nenuėjo veltui, juk prabėgo jau dveji metai nuo to, kai sužinojo, kad yra ypatingoji. Dabar jai dvylika, ji jau didelė ir galėjo nuspręsti pati, todėl šiąnakt padarys tai, ką taip ilgai planavo. Galbūt tai nebuvo pats protingiausias sprendimas, bet nusibodo nieko nedaryti, turėjo imtis veiksmų. Jeigu viskas vyks sklandžiai, galbūt pavyks surasti požemiuose seserį, tada jos kartu gyvens Azryate, ko ji taip seniai troško. Sunku buvo įsivaizduoti, kaip jautėsi visą tą laiką požemiuose įkalinta Rebeka, bet turėjo vilties, kad pavyks rasti ją gyvą.

Daugiau nenorėdama gaišti nė minutės, Ravena išsitraukė iš stalčiaus pasaulio žemėlapį, kuriame sužymėjo visų karalysčių vartus. Labiausiai pažįstama, žinoma, buvo Šešėlių karalystė, pačiame Žvejų kaimelyje. Ten patekti nebūtų sunku, tačiau pasiekti Hanakurą pietvakariuose, priešingoje žemėlapio pusėje, atrodė kur kas sudėtingiau, nes niekada ten nesilankė ir teleportuotis negalėjo. Bet tai ji irgi jau buvo apgalvojusi. Tam, kad patektų prie Tamsos karalystės vartų, jai nebūtinai reikėjo tą vietą matyti realiai, juk galėjo pabandyti įsivaizduoti ją pagal nuotrauką, kurią rado savo mokyklos bibliotekoje, vienoje iš istorijos knygų. Mergaitė anksčiau buvo tai išbandžiusi su kitomis vietomis ir tai jai puikiai pavyko, beliko tikėtis, kad nuotrauka nėra sena ir vietovė per tą laiką labai nepasikeitė.

Apgalvoti daugiau nebebuvo ką, Ravena nežinojo tvirtovės išdėstymo, tad turės veikti be plano, svarbiausia, kad išliktų nepastebėta, o jei vis dėlto nepavyks, turės atsikratyti visais, su kuriais susidurs. Dabar tereikėjo persirengti. Mergaitė nužvelgė save nuo apačios iki viršaus. Vilkėjo juodais laisvais marškinėliais ir raudonu languotu sijonu, o liesas kojas dengė ilgos virš kelių kojinės. Ne, jokiu būdu negalėjo keliauti su sijonu, tad skubiai užsitempė juodas prigludusias kelnes ir nusigriebė tamsiai mėlyną apsiaustą, su kuriuo tamsoje nebus tokia pastebima. Nors ir keista, šiuo metu Ravena jautėsi visiškai rami. Tikriausiai dėl to, kad apie šią dieną galvojo iškart po to, kai Goda pasakė jai savo naujuosius planus. Deja, jų įgyvendinti ji negalės, galbūt taip net geriau. Ravena privalėjo susitvarkyti su savo tėvu pati, negalėjo painioti nekaltų žmonių, visiškai su juo nesusijusių.

Įsidėjusi žemėlapį į apsiausto kišenę, mergaitė susirado knygą su nuotrauka ir nusprendė dar truputėlį palaukti, kol užmigs jos mama. Būtų galėjusi iškart teleportuotis, bet norėjo įsitikinti, kad mama nieko nepastebės, nes kartais ji mėgdavo užeiti į kambarį ir palinkėti labos nakties. Be to, danguje dar nebuvo pakankamai tamsu, bijojo būti užklupta Tamsos tvirtovę saugančių sargybinių. Nors Tamsos karalystėje niekada ir nešviesdavo saulė, dieną būdavo kur kas šviesiau nei naktį, negalėtų pasislėpti šešėliuose.

Apie tai galvodama Ravena išgirdo neaiškius žingsnius koridoriuje ir tarsi pabudusi iš sąstingio palindo po antklode. Tačiau žingsniai greitai nutolo ir koridoriuje vėl įsitvyrojo tyla. Kurį laiką ji gulėjo nejudėdama, vis dar laukdama bent menkiausio garselio, bet nieko neišgirdusi galiausiai pakilo. Buvo metas ruoštis. Ravena pasidėjo priešais save knygą, bet dar pažvelgė į sieną, skiriančią ją nuo Arelos.

– Atleisk man, mama, bet turiu palikti tave vieną, – liūdnai sukuždėjo, tikėdamasi, kad praeis kažkiek laiko, kol toji pastebės, kad ji dingusi, o per tą laiką galbūt jau bus įvykdžiusi savo užduotį. – Discedo.

Sukilo stipri vėjo banga, išskleisdama mergaitės apsiaustą kaip vėduoklę. Užsimerkusi ji pasidavė nešančiai bangai, o kai ji po truputį nurimo, suprato atsidūrusi kaip tik ten, kur reikia.