Pačiame sengirės viduryje – tobulo ovalo „akis“. Tai nedidelis Gyvo Vandens šaltinis. Kaip ir kada jis atsirado niekas negali pasakyti. Išsimaudžius jame pirmą pilnaties naktį po saulėgrįžos, žmogus atjaunėdavo, luošiai pradėdavo bėgioti, aklieji praregėdavo. Garsus buvo tas šaltinis, žmonės iš tolimiausių kampelių  būriais eidavo prie jo, norėdami pasveikti. Aplink šaltinį buvo įsikūrusi nedidelė gyvenvietė. Joje gyveno pagonių žyniai, kurie saugojo šaltinį. Bet ne vien šaltiniu garsėjo toji gyvenvietė. Šaltinį supo ramunių pievelė. Įkyrėjo žyniams tas nuolatinis svetimų spraudimasis prie vandens, ramunių mindymas, nutarė pastatyti aukštą bokštą, aukštesnį už aukščiausius medžius, kad pastebėtų atėjūnus ir pasitiktų strėlėmis ar kuokomis. Labai brangi senoliams buvo ta ramunių pieva, supanti Gyvąjį Šaltinį. Gyveno prie šaltinio žiniuonė Žemyna su savo proanūke Ramune. Na, ne vienos jos gyveno, buvo ir daugiau gyventojų; kriviai, žyniai, likimo pranašautojai ir šiaip žemdirbiai. Visi darnai gyveno – saugojo gamtą. Žemyna puikiai pažinojo visus augalus, augalėlius ,medžius, medelius ir krūmus, žinojo, kokias ligas  tais augalais galima išgydyti. Vertino Žemyna ramunes ir ramunėles, ne veltui jų tiek gausai čia augo.
Ramunės ir ramunėlės labai gelbėjo kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligomis sergantiems, padėjo ir nuo galvos skausmo. O jeigu viduriai kuriam žyniui, pameistriui ar piemenukui užkietėdavo, Žemyna pagirdydavo ramunėlių nuoviru. Jei kokia nors liga buvo „išvaroma“ prakaitavimu – ramunės padėdavo. Tulžies išskyrimą skatino ramunių arbata, sustreikavo skrandis – vėl į pagalbą ramunės: sauja sausų ramunių žiedų užplikoma gorčiumi verdančio vandens ir laikoma suvyniojus į drobinį rankšluostį, kol atvės. Išgėrei porą “krūzų „per dieną ir -  sveikas. Jeigu pristojo nemiga – senolė liepdavo gerti ramunių arbatą.
     Daug apie ramunių gydomąsias savybes žinojo senoji Žemyna.
Proanūkė Ramunėlė savo žiniomis net kai kur lenkė senolę. Baltais plaukais, gintaro spalvos akimis Ramunėlę mylėjo visi: nuo kūdikio iki žilo senolio.
     Taigi, kad apsaugotų Gyvąjį Šaltinį ir Ramunių Pievą gyventojai vienbalsiai nutarė: „Reikia pastatyti bokštą“ Privežė daug akmenų, paruošė sienojus, pasiruošė ir molio. Jau iškasė gilius pamatus – pradės bokšto statybą. Bet nutiko kažkas nepaaiškinamo; vyriausiam žyniui prisisapnavo keistas sapnas. Sapne galingas balsas pranešė: „Jei norite, kad jūsų gyvenvietė būtų saugi, į pamatų rytinį kampą turi įlipti nekalta aštuoniolikos metų mergaitė, jos galvą turi puošti baltų ramunių vainikas, o rankoje – septynių geltonų ramunių puokštė. Kai Saulė palies dvikamienį ąžuolą ir jos spindulys pasieks pamatų rytinį kampą – užriskite akmenį“.
     Rytas. Padarytais laiptais leidžiasi į pamatus – savo kapą Ramunėlė... Saulė palietė baltus jos plaukus, didelis akmuo nenoriai pajudėjo... Skaudžiai sukliko juodasis gandras.
     Ėjo metai po metų, sklido garsas apie Gyvą Šaltinį ir apie stebuklingą  Ramunių Pievą. Gydymui žmonės naudojo ramunių  žiedus ir žolę.
     Po bokšto pastatymo, žmonės tą sengirę ir pievą pavadino Ramunės vardu, ją saugojo kažkokia nepaaiškinama jėga, kuri neleido be tvarkos bristi per ramunes jas skinti, plėšti glėbiais. Galėjai eiti tik vienu takeliu prie šaltinio ir nusiskinti tik septynis žiedus...
     Vieną audrotą naktį prasivėrė žemė ir visa gyvenvietė su gyventojais pradingo. Liko tik žydinti ramunių pieva.
Žiemgalos Bitė
2023 balandis