Pabaigusi gaminti vakarienę, Arela lengviau atsikvėpė ir apsigręžė į prie stalo sėdinčias mergaites. Ravena atrodė susimąsčiusi, net nepakėlė galvos, o Goda kramtė apatinę lūpą, lyg ir norėdama kažką pasakyti, bet valdėsi.



– Gordonas kažkur užtruko, – pažvelgdama į laikrodį ant sienos sunkiai atsiduso moteris.



– Tikriausiai dar nebaigė darbo, bet galiu jį pakviesti, sakė, kad prisijungs.



Goda pašoko nuo kėdės ir išbėgusi iš virtuvės užkopė laiptais. Darbo kambario durys buvo šiek tiek praviros, tad nuleidusi rankeną žvilgtelėjo į vidų, bet Gordono ten nerado ir sutrikusi apsidairė, tikėdamasi, kad galbūt visai netrukus jis išlįs iš už kampo ar ateis iš bibliotekos.



– Keista, juk visai neseniai jis čia dar buvo, – nusistebėjo mergaitė. – Tėti, tu čia? Tėti?



Norėdama įsitikinti, ji pati patikrino duris, už kurių manė jį esant, tačiau nieko neradusi jau sukosi eiti, kai staiga tamsi figūra pastojo jai kelią. Goda vos nenugriuvo, bet išlaikiusi pusiausvyrą per kelis žingsnius atsitraukė ir pamačiusi Melburną iš nuostabos aiktelėjo.



– Kažko ieškai? – pašaipiai prakalbo jis. – Nerasi.



– Ką padarei mano tėvui? – persigandusi ji paniekinamai pervėrė jį žvilgsniu. – Kur jis?!



– Nekaltink manęs, to norėjau ne aš, o Tasdaras, – gūžtelėjo pečiais jis. – Gordonu jau pasirūpinta, jis daugiau niekam netrukdys.



– Kaip suprasti, pasirūpinta?



Tuo metu koridoriuje pasirodė Arela su Ravena. Melburnas nė kiek nesibaimindamas nužvelgė jas, veide išryškėjo menka šypsena. Pasirausęs savo apsiausto kišenėje, jis kažką numetė Godai prie kojų, ir ji iškart atpažino, kad tai Chrono laikrodis.



– Kaip lengva buvo jį rasti. Siūlau paslėpti saugesnėje vietoje, kas žino, ką Tasdaras gali sugalvoti.



– Tuomet kodėl iškart neperduodi laikrodžio jam? – piktai paklausė ji.



– Tasdarui jo nereikia, jis žino, kad taip pat, kaip ir jūs, negalės juo naudotis, bet tai nereiškia, kad vieną dieną nepersigalvos. Jeigu jam kaip nors pavyktų, pavojus iškiltų ne tik jums, bet ir visam pasauliui, noriu būti tikras, kad laikrodis saugiose rankose.



– Kur mano tėtis? – neatlyžo mergaitė. – Ką jam padarei?



– Nejaugi tai taip neakivaizdu? – tik dar platesnė šypsena išryškėjo jo veide. – Tasdaras juo atsikratė. Visiems laikams.



– Tu meluoji, jis negali būti miręs! – papurtė galvą ji, stengdamasi sulaikyti besiveržiančias ašaras.



– O kas gali įrodyti, kad ne? Gordonas buvo būtent tas, kuris panaudojo Elzaro amuletą, kad užblokuotų visas Tasdaro galias, argi ne gera priežastis jį už tai nužudyti, kad daugiau nenutiktų nieko panašaus? Be to, kaip manai, kodėl Tasdaras delsė ir nepuolė Gordono iš karto, vos tik ištrūko iš nelaisvės? Jis laukė akimirkos, kada Gordonas bus labiausiai pažeidžiamas, nes žinojo apie jo silpstančias galias. Argi ne taip? Tu juk žinai, kad sakau tiesą, jis turėjo tau perduoti Žynių simbolį, ar ne?



Goda sustingusi kurį laiką tylėjo, negalėdama patikėti jo žodžiais. Jis tai žinojo... Jis viską žinojo, klausėsi jų pokalbio, ir tai galėjo daryti niekieno netrukdomas, nes šiuo metu Šešėlių Karalystės vartai nebuvo tinkamai apsaugoti. Gordonas prarado didžiąją dalį savo galių, o įgudusių burtininkų, kurie galėtų padėti užblokuoti vartus, nerado labai daug. Jų energijos taip pat nepakako, tad barjeras dar nebuvo pakankamai stiprus, Tasdaras tikrai galėjo be vargo jį pralaužti, ką prieš tai padarė Aladoras.



– Ne, tai negali būti tiesa... – susiimdama už galvos su siaubu sukuždėjo Arela. – Gordonas negali būti miręs... jis pažadėjo niekada manęs nepalikti...



– Mama, viskas bus gerai, jis meluoja, – bandė raminti ją Ravena, bet tai nepadėjo, Arelos skruostais jau riedėjo ašaros ir nebeįstengdama stovėti ji suklupo ant kelių.



Visa tai Melburnas stebėjo tylėdamas, tvirtai suspaudęs lūpas, tarsi bandydamas suvaldyti save nuo žodžių, kurie šią akimirką visai netiko.



– O kodėl turėčiau meluoti? – galiausiai prakalbo. – Nužudyti Gordoną buvo labai palanku, jis vienas iš pavojingiausių Tasdaro priešų, kodėl neturėtų pasinaudoti proga? Kodėl turėtų laukti, kol vėl paklius į pavojų?



Godos kumščiai jau gniaužėsi iš įtūžio, ištiesusi priešais save rankas ji ruošėsi pulti, bet staiga šalia atsiradusi Ravena sugriebė jai už riešo. Žinojo, kad kautis beprasmiška, Melburnas buvo daug stipresnis nei prieš tai, pati jo neįveikė, tad kaip tai padarys Goda?



– Kur Agnesė? – įsmeigdama į jį neapykantos kupiną žvilgsnį netikėtai paklausė mergaitė. – Ką padarei jai? Ar taip pat nužudei?



– Kaipgi galėčiau žudyti savo dukterį? – negalėdamas patikėti jos žodžiais, Melburnas lėtai pakreipė galvą jų su Arela pusėn. – Gali nebijoti, ji saugioje vietoje.



– Bet tu ją pagrobei, – paprieštaravo ji.



– Neturiu laiko su tavimi ginčytis, ne tam čia atvykau, – susierzinęs jis mostelėjo apsiaustu ir teleportavosi atgal į Tamsos Karalystę.



Ravena atleido Godos ranką ir nuskubėjo prie vis dar ant grindų klūpinčios mamos. Jos pečiai virpėjo, bet šiaip ne taip sugebėjo atsistoti. Tai, ką pasakė Melburnas, buvo tiesa, Tasdaras iš tiesų norėjo atsikratyti Gordonu, bet niekada neturėjo tam progos. Iki šiol. Galbūt tikrai pasinaudojo jo silpnumu ir galutinai viską užbaigė.



– Kaip jautiesi, mama? – rūpestingai paklausė jos mergaitė. Žinojo, kad klausimas kvailas, bet neįsivaizdavo, kaip pradėti pokalbį. Žinia buvo tokia netikėta, kad viskas atrodė netikra, juk visai neseniai Gordonas dar buvo čia, o dabar jo nebėra...



Tą naktį nė viena iš jų negalėjo užmigti. Arela susigūžusi gulėjo ant sofos svetainėje ir nepratarė nė žodžio, o Goda stovėjo prie lango, įsmeigusi akis į tamsą, tarsi tikėdamasi, kad Gordonas dar grįš, pasakys, kad jam viskas gerai, bet, deja, to nebuvo, jis daugiau niekada nebepasirodys. Galvodama apie tai, Ravena nerasdama sau vietos vaikščiojo po namus, lyg bandydama įsiminti kiekvieną kampelį. Dar nepažinojo Gordono pakankamai, bet jis buvo geras žmogus, nenusipelnė tokios baigties. O dar labiau skaudėjo žinant, kad dėl to kaltas jos tėvas. Ji jautėsi nesmagiai, kad buvo su juo susieta, atrodė, dalis jos buvo atsakinga už tai, kas nutiko, nors ji niekada nieko nenorėjo žudyti ir bandė užgniaužti savo demoniškąją pusę. Ir vis dėlto, nebuvo tikra, ar taip bus visada, ypač po to, kas nutiko su Rodžeriu. Tada mergaitė suprato, kodėl Markas sakė, kad Rodžeris kadaise buvo geras žmogus. Jis žinojo apie jos demonišką galią, tikriausiai baiminosi, kad ją atskleis ir bandė suteikti priežastį jo nežudyti, nors kažin, ar demoniškoji pusė būtų to paisiusi.



Ravenai net pašiurpo oda, bet ji stengėsi išmesti tas mintis iš galvos. Namų sienos slėgte slėgė, tad nusprendė išeiti į lauką įkvėpti gryno oro ir pakilusi nuo palangės, ant kurios sėdėjo, basa patraukė per kambarį. Jai nerūpėjo, kad Arela pastebės ją išeinančią, bet vis dėlto prie durų nusliūkino kiek įmanoma tyliau. Ir štai, pagaliau atsidūrė kieme. Į veidą padvelkė šiltas pavasarinis vėjas, kuriame skraidė rausvi medžių žiedlapiai, byrantys nuo kiekvieno stipresnio gūsio. Mėnesiena švietė danguje, apipildama tamsią naktį švelniais sidabriniais spinduliais ir nušviesdama siaurą akmeninį takelį.



Ravena delsė kur nors eiti, visa savo siela gerdama kiekvieną šios vietovės kvapą, tarsi toks būtų jos atsisveikinimas, tarsi daugiau niekada nebegalėtų čia grįžti. Jos veidas atrodė ramus, it nepaliesto šaltinio vanduo, bet už jo slypėjo nenusakomas skausmas, kad daugiau niekada nebus taip, kaip anksčiau. Ji niekada negalės būti paprasta mergaite ir džiaugtis savo vaikyste, o kiekvieno žmogaus mirtis slėgs jos pečius kaip akmuo. Kartais ji nekentė savęs už tai, kad jautė atsakomybę dėl savo tėvo veiksmų, juk vis dėlto kalta buvo ne ji. Tačiau kodėl taip skaudėjo? Kodėl neapleido mintis, kad galėjo viską pakeisti?



Nusibraukusi skruostais riedančias ašaras, Ravena patraukė tolyn taku, atsargiai statydama pėdas per akmenis. Kairėje šnarėjo gūdi Šešėlių giria, kuri naktį atrodė tik dar šiurpesnė. Stori medžių kamienai lingavo kaip grėsmingi vaiduokliai, tiesdami išsiraizgiusias šakas į pajuodusį dangų. Eidama į priekį, mergaitė klausėsi raminančios tylos, kol galiausiai sustojo ant lieptelio, esančio palei didžiulį, aukšta žole apaugusį tvenkinį. Bet visa ši ramybė buvo laikina ir apgaulinga. Už visko slėpėsi Tasdaro pasėtas blogis, kuris niekada nenustos jų kankinti.



Ravena pažvelgė į paslaptingus gilius vandenis ir sunkiai atsidususi atsisėdo ant lieptelio, nuleisdama basas kojas per medinį kraštą. Tuo metu pastebėjo prieinančią Godą, bet nedrįso pakelti galvos. Mergaitė įsitaisė šalia, taip pat įmerkdama kojas į vandenį. Kurį laiką jos prasėdėjo visiškoje tyloje, klausydamos žolėje svirpiančių žiogų ir medžių ošimo, nežinodamos, ką viena kitai pasakyti, nes abi aiškiai suprato, kad žodžių tam neužteks, juk jais niekada nepavyks išreikšti savo tikrojo skausmo.



– Ką man dabar daryti? – galiausiai prakalbo Goda, jos liūdesio kupinas balsas paskendo naktyje. – Visą laiką gyvenau tik su tėčiu ir mamos man niekada nereikėjo, nes turėjau viską, ko troškau, bet dabar, kai jo nebėra, nebežinau, kaip gyventi toliau...



Ravena pagaliau išdrįso pažvelgti į ją. Godos akys atrodė paraudusios, o ašaros ant skruostų žibėjo kaip perlai tamsoje.



– Man labai gaila, – norėdama ją paguosti, mergaitė prisislinko arčiau ir švelniai palietė jai petį. – Jei tik galėčiau tau kaip nors padėti...



– Jau per vėlu kaip nors padėti, mano tėtis miręs, o aš likau visiškai viena.



– Pati žinai, kad tai netiesa, mes visą laiką būsime šalia ir palaikysime tave.



– Taip, bet aš galėjau būti stipresnė, – papurtė galvą ji. – Galėjau kažką padaryti, kad tai neįvyktų.



– Aš kalta lygiai tiek pat, kiek ir tu. Manyje slypi didžiulė galia, bet neįstengiau jos panaudoti netgi prieš Melburną, kai jis pagrobė Agnesę, kaipgi būčiau sugebėjusi įveikti savo tėvą ir padėjusi Gordonui? – Ravena nukreipė žvilgsnį į dangų, jos plaukus švelniai kedeno nestiprus vėjas. – O visa tai, kai bandžiau nužudyti Rodžerį... tai buvau ne aš... Daugiau nebenoriu, kad tai pasikartotų, nebenoriu prarasti savęs.



Mergaitė nusiminusi pakilo nuo lieptelio ir patraukė tolyn pakrante, o Goda neprieštaraudama nusekė iš paskos. Netrukus žolę pakeitė paplūdimys ir klausydamos bangų ošimo jos žarstė vis dar šiltą, lengvai slystantį tarp pirštų smėlį.



– Žinai, kartais pagalvoju apie tai, ką tą dieną jautė mano mama, kai mus paliko, – netikėtai prakalbo Goda, priversdama draugę krūptelėti. – Tiesiog negaliu patikėti, kad ji vis dar kažkur yra, bet aš jai nė kiek nerūpiu. Kodėl ji turėjo taip žiauriai pasielgti? Kodėl turėjo mus palikti?



– Tu... tu nori ją pamatyti? – šiek tiek nustebo Ravena. – Nori, kad ji grįžtų?



– Aš jai niekada neatleisiu už tai, ką padarė, jei tai nori žinoti, – tvirtai gniauždama kumščius su panieka ištarė Goda. – Bet noriu bent kartą pažvelgti jai į veidą ir suprasti, kodėl ji pasirinko būtent tai.



– Ar tu jos ieškosi? – kilstelėjo antakius mergaitė.



– Iš tiesų nė nežinau, ko dabar turėčiau imtis, mes juk kūrėme planą, kaip atgauti Azaros žiedą, bet kai tėtis... Dabar jo nebėra... nebėra... jis negalės mums niekuo padėti.



Jos balsas darėsi vis graudesnis, kad neiškentusi ji susmuko ant smėlio ir susiėmė sau už galvos, iš visų jėgų stengdamasi sulaikyti skausmo kupiną riksmą. Nežinodama, kaip jai padėti, Ravena atsiklaupė šalia ir apglėbė jos virpančius pečius.



– Tu privalai būti stipri, – sukuždėjo taip tyliai, jog daugiau niekas negalėtų išgirsti. – Privalai pasistengti dėl Gordono, juk jis būtent to ir norėtų, tiesa? Manai, kad jam patiktų matyti tave kenčiančią?



Goda nenoromis šyptelėjo, tvirtai glausdama ją prie savęs ir jausdamasi kaip niekad dėkinga.



– Jau žinau, ką darysime, pačios keliausime į Tamsos tvirtovę ir surasime žiedą.



– Ar tu tikra, kad tai geras sumanymas? – suabejojo Ravena. – O kas, jeigu mano tėvas mus užklups? Mes nesame pakankamai stiprios, kad galėtume nuo jo apsiginti.



– Žinau, bet mums vis dar galėtų padėti Lina. Be to, Tasdaras negali sunaikinti žiedo, tad nieko blogo nenutiks, jei pasiimsime jį šiek tiek vėliau. Galbūt praėjus kažkiek laiko jis netgi manys, kad nebandysime to žiedo atgauti ir nebus toks apdairus.



– Bet mes net neturime konkretaus plano, ką siūlai daryti?



– Kurį laiką turėtume skirti savo galių tobulinimui. Paprašysiu Aristėjaus, kad pagreitintų mano mokslus, jis turėtų suprasti. O tu galbūt sugebėtum išmokti kontroliuoti savo demoną ir galėtum jį iššaukti tik tada, kai reikėtų.



– Nemanau, kad tai taip paprasta, – neramiai sumurmėjo ji. – Bet galiu pripažinti, kad pastaruoju metu per mažai laiko skyriau savo galių tobulinimui, nes maniau, kad mano tėvas niekada nebegrįš.



– Tai reiškia, kad sutinki? Kad padėsi man atgauti Azaros žiedą?



– Žinoma, niekada nepaliksiu tavęs vienos, gali tuo nė kiek neabejoti.



Mergaitės nusišypsojo tuo pačiu metu ir paleido viena kitą iš glėbio. Ravena iš lėto pakilo ir perėjusi smėlį palengva įbrido į vandenį. Kurį laiką tylėdama ji stebėjo, kaip vis labiau šėlstančios bangos skalauja krantą ir plauna basas jos kojas. Vanduo buvo maloniai šiltas, tačiau plaukus veliantis vėjas darėsi vis žvarbesnis ir ji nejučia susigūžė. Užsimerkusi bandė įsivaizduoti, kad viskas gerai, kad Gordonas čia, šalia jų, bet į galvą plūdo liūdnos mintys ir tūkstančiai klausimų, kurie neturėjo atsakymų. Atrodė, pralėkė visa amžinybė, kai ji taip stovėjo, blaškydamasi tarp sapnų ir realybės, nors giliai širdyje žinojo, kad tai tikra, kad pramerkus akis viskas taip ir liks nepasikeitę...



– Taip, manau, kad tėtis būtų to norėjęs, – staiga išgirdo ji Godos balsą ir pakreipusi galvą pažvelgė į ją, taip pat brendančią į vandenį. – Kad aš būčiau stipri, supranti?



Ji šypsojosi, nors ir liūdnai, bet Ravenai šiek tiek palengvėjo ir ji nukreipė akis į horizontą, kuriame buvo matyti bekylanti saulė. Mergaitės tylėdamos stebėjo, kaip dangus palaipsniui nusidažė raudonai. Sulaukė dar vieno ryto.



 



Ketvirtos dalies pabaiga



Pradėta: 2021-11-14

Baigta: 2022-03-10